reroot

Mano Barbie palaiko Ukrainą

Barbie yra, žinoma, aktyvistė: atvira LGBT teisių gynėja, feministė, pasisakanti už įvairovę, inkliuzyvumą ir netgi inicijuojanti ekologiškus sprendimus, tačiau ji tyli didžiųjų pasaulio sukrėtimų metu. Jos vaidmuo – paguosti, palaikyti viltį ir dovanoti gerą emociją vaikams, nepriklausomai nuo to, kokius politinius sprendimus priima jų šalių vadovybės. Vis dėlto Mattel kovo pradžioje atsitraukė iš karą prieš Ukrainą vykdančios teroristinės valstybės, ir tai yra svarbus, sveikintinas žingsnis. (Sklando gandas, jog tam tikros įtakos turėjo Europos žaislų distributoriai, įskaitant Lietuvos). Vaikai, žinoma, yra verti geriausių žaislų, kur jie bebūtų, bet kad žaislas, nešantis šitiek pozityvių idėjų ir brangių sentimentų, finansuotų karą – šito neturi vykti.

Nors oficialiai Mattel nesukūrė jokio susijusio su aktualijomis gesto per pastaruosius mėnesius, to ėmėsi patys kolekcininkai. Mėlynos palaidinės ir geltoni sijonai, miniatiūrinės vėliavėlės, vyšyvankos ir gėlių vainikai su plėvesuojančiomis juostomis, tautiniai kostiumai ir visokios variacijos papuošė suaugusių kolekcininkų rankdarbių virtinas. Ir štai, aš irgi įsiliejau į jų gretas.

1997 metų Sparkle Beach Barbie nusipirkau Vintede už 7€ (neadekvačiai brangu šiaip pagal būklę), tikėdamasi, kad jos kūnas tiks mano pirmosios Mattel gražuolės restauracijai. Netiko. Buvo dažyta kažkokiais violetiniais dažais, kanekalono plaukai (šiaip originaliai labai efektingi) – nušiurę, sudžiuvę, pusės jų trūko… Negi taip paliksi? Suvėriau jai biscotti spalvos nailono plaukus, pridariau papildomų skylučių, kad sukurčiau perskyrimą… Susapnavau, kad ji turi būti trumpaplaukė, mat jei gimei blondinė su garbanomis, kone siekiančiomis kelius, norėdama pokyčio, turi tapti tamsi trumpaplaukė. Be to, kirpimas ir kare formavimas – kiek įdomesnis iššūkis. Paklijavau kaklą, kremu nuo aknės pašalinau tamsią dėmę nuo žando. Ji atgimė ir prašėsi įdomaus įvaizdžio.

O buvo tuomet vasaris. Pavasaris artyn, dienos ilgyn, graži lėlė rankose. Sumaniau jai tokią kokteilinę suknelę, pradėjau siūti, krapšytis, pripirkau karoliukų… Ir tuomet prasidėjo karas.

Lėlininkystė yra džiugus užsiėmimas. Negalima siūti kokteilinių suknelių, kai rusai eina žudyti ukrainiečių, kai kažkokie cholopai, mužikai kankina taikius žmones ir griauna viską, ko nesugeba pavogti. Mačiau kolekcininkų grupėse ukrainiečius, kurie prisipažindavo apleidę hobį ir negalintys galvoti apie lėles. Mačiau jiems reiškiamą palaikymą ir temines dioramas su mėlynai geltonais motyvais. Mačiau pasyvią agresiją, kuomet „be politikos” publikuojama kadaise Roberto Besto sukurta kolekcija rusų mados motyvais, ir beveik aktyvią – kai kokia maša-auksarankė suplasnodavo rankomis „ak, užjaučiu, pas jus karas, aš irgi neturiu ūpo siūti”, ir tuoj iškloja tuzino naujų gaminių galeriją. Tame fone tebebandžiau dygsniuoti tą kokteilinę suknelę, įsivaizduodama, kad gal mano Barbie rengia kokį Ukrainos palaikymo ir aukų rinkimo vakarėlį, bet siūlai trūkinėjo, čia detalės mastelį nepataikiau, vienur prairo, kitur prairo. Galiausiai, lūžo užtrauktukas, ir mečiau. Nes velniop tą vakarėlį: negalima apsimesti su vyno taure pirmos klasės salone, kad padedi žmonijai.

Ir tuomet aš įkišau ranką į maišą su audinių skiautelėm ir ištraukiau, nežiūrėdama… žydrą medžiagą su aukso siuvinėjimais… Pamaniau „Slava Ukraini! Aš pasiūsiu jai kostiumą su kelnėmis, nes kelnės yra narsos drabužis (Jeanne d’Ark vilkėjo kelnėmis, dėl ko ir buvo nuteista). Ji turės švarką – diplomatijos rūbą – platų, didintą, mat ji nebus pasitempusi ir įsitempusi, ji bus solidi, bet laisva, kontroliuojanti padėtį, pasitikinti savimi ir autoritetinga. Tokia ji įžengs į Europos Sąjungą – lygiavertė, graži ir švenčianti.”

Manau, ji puiki. Palikau jai originalią bižuteriją, kelnes pasiuvau su tikromis funkcionuojančiomis kišenėmis. Palaidinė, užsegama spaudėmis, gal jau perdėm laisvo stiliaus, bet nevaržo jos po švarku – plačiu puošniu švarku su pamušalu, kurį lygindama vis būgštavau, kad tuoj išlydysiu tą kietoką sintetinę medžiagą (to negalėjau sau leisti, nes turėtos skiautelės vos vos užteko vienai komplekto versijai). Sukūriau jai netgi dėžutę, Lena padėjo pamaketuoti ir atspausdino lipdukus. Ir štai – dar vienas mano kuklus OOAK (one of a kind) darbelis, maža kūrybinė duoklė Ukrainai, ginančiai pasaulio sveiką protą ir sąžinę.

Barbie ergoterapeutė (OOAK)

Tokios lėlės dar nėra. Šiais metais 60-metį atšventusi gražuolė turi šimtus profesijų, kurių didžiulė dalis vienaip ar kitaip susijusi su vaikų ugdymu, bet niekada nėra buvusi ergoterapeutė. Tad aš nusprendžiau sukurti ją pati. Nusprendžiau po to, kai pamačiau ergoterapeuto darbą. Kai patyriau, kaip skuba į užsiėmimą vaikas, kai pamačiau, kaip įsižiebia azartas akyse, darant visus tuos darbelius, kurie, pasiūlyti mamos, atrodo beprotiškai nuobodūs. Ši lėlių pora yra sukurta Vaiko raidos centro ergoterapeuto Kęstučio garbei.

Rinkinio „žaliava” tapo labai paprasta 2006 metų Barbie, turėjusi hobbit kūną ir šviesius plaukus. Ją man nupirko mama Mažeikių turguje (žaistų žaislų skyriuje, žinoma). Kitu personažu tapo musumazyliai.lt pirktas Kelly kiniškas padirbinys, už kurį šiek tiek permokėjau, nežinodama, kad tai nėra tikra Kelly. Abi šiaip ar taip reikėjo restauruoti, mat turėjo po nedaug plaukų.


Čia mano pirmosios gyvenime „plaukų persodinimo operacijos”. Pavyko puikiai, jau susirinkau ovacijas kolekcininkų forume. Barbie plaukus, rinkdamasi spalvą, priartinau prie tikrovės, o jos mažajai mokinei, kurią pavadinau Liza, palikau lėlinio idealo plaukus, itin ilgus, kadangi ji yra labai jautri ir nepakenčia žirklių. Rišti plaukų ji taip pat neleidžia, bet jos mama rado kompromisą – lankelį, kuris patraukia sruogas nuo veido ir padeda sukurti daugiau mažiau tvarkingos šukuosenos įspūdį. (Tiesa, nusivyliau nailono pluoštu – gana šiurkštus ir nenatūralaus pojūčio, kitąkart mėginsiu žaisti su saranu).

Mažylę Lizą aprengiau, fantazuodama jos personažą ir loterijos keliu traukdama skudurėlius iš atraižų krepšio; ji reprezentuoja tiesiog vaiką – bet kurį vaiką. O Barbie skolinosi savo stiliaus detales iš realaus ergoterapeuto. Todėl jai pasiuvau džinsus – netikrus džinsus tikromis, funkcionuojančiomis kišenėmis! Mėlynas švarkelis raudonu pamušalu (nužiūrėtas iš tokių pat spalvų sportinio vyriško rūbo) irgi turi funkcionuojančias kišenes. Marškinėliai ilgomis rankovėmis man, deja, gavosi labiau panašūs į megztinį, pasirinkau per storą audinį. Ilgai mąsčiau apie emblemą. Ten turėjo atsirasti kažkas, kas atskleistų profesiją. Būtent audinių raštais apžaidžia neturinčias uniformų profesijas Mattel, taip norėjau pasielgti ir pati. Todėl įkurdinau ant lėlės krūtinės PECS ženkliuką „labas”.


Baldus iš kartono gaminau pirmą kartą. Stalas ir kėdutė sumodeliuoti pagal Ikea prototipus. Pusėtini, bet žinau, ką daryti, kad kitąkart pavyktų geriau. Už tai „Kinder” žaisliukai, berods, savo vaidmenį atlieka nepriekaištingai. Didžiausias galvosūkis, tiesa, buvo batai.

Darbas yra žaidimas ir žaidimas yra darbas, ne kitaip. Liza užduočių ir pertraukų metu patiria vienodą džiaugsmą, būdama pas Barbie.

Norėjau atkurti lėlėse tą vaikiško žingeidumo kibirkštį, mokomojo žaidimo grožį ir mažo pasiekimo triumfą. Proceso metu, turiu pripažinti, gerokai pralavinau savo smulkiąją motoriką.