Barbie ergoterapeutė (OOAK)

Tokios lėlės dar nėra. Šiais metais 60-metį atšventusi gražuolė turi šimtus profesijų, kurių didžiulė dalis vienaip ar kitaip susijusi su vaikų ugdymu, bet niekada nėra buvusi ergoterapeutė. Tad aš nusprendžiau sukurti ją pati. Nusprendžiau po to, kai pamačiau ergoterapeuto darbą. Kai patyriau, kaip skuba į užsiėmimą vaikas, kai pamačiau, kaip įsižiebia azartas akyse, darant visus tuos darbelius, kurie, pasiūlyti mamos, atrodo beprotiškai nuobodūs. Ši lėlių pora yra sukurta Vaiko raidos centro ergoterapeuto Kęstučio garbei.

Rinkinio „žaliava” tapo labai paprasta 2006 metų Barbie, turėjusi hobbit kūną ir šviesius plaukus. Ją man nupirko mama Mažeikių turguje (žaistų žaislų skyriuje, žinoma). Kitu personažu tapo musumazyliai.lt pirktas Kelly kiniškas padirbinys, už kurį šiek tiek permokėjau, nežinodama, kad tai nėra tikra Kelly. Abi šiaip ar taip reikėjo restauruoti, mat turėjo po nedaug plaukų.

Čia mano pirmosios gyvenime „plaukų persodinimo operacijos”. Pavyko puikiai, jau susirinkau ovacijas kolekcininkų forume. Barbie plaukus, rinkdamasi spalvą, priartinau prie tikrovės, o jos mažajai mokinei, kurią pavadinau Liza, palikau lėlinio idealo plaukus, itin ilgus, kadangi ji yra labai jautri ir nepakenčia žirklių. Rišti plaukų ji taip pat neleidžia, bet jos mama rado kompromisą – lankelį, kuris patraukia sruogas nuo veido ir padeda sukurti daugiau mažiau tvarkingos šukuosenos įspūdį. (Tiesa, nusivyliau nailono pluoštu – gana šiurkštus ir nenatūralaus pojūčio, kitąkart mėginsiu žaisti su saranu).

Mažylę Lizą aprengiau, fantazuodama jos personažą ir loterijos keliu traukdama skudurėlius iš atraižų krepšio; ji reprezentuoja tiesiog vaiką – bet kurį vaiką. O Barbie skolinosi savo stiliaus detales iš realaus ergoterapeuto. Todėl jai pasiuvau džinsus – netikrus džinsus tikromis, funkcionuojančiomis kišenėmis! Mėlynas švarkelis raudonu pamušalu (nužiūrėtas iš tokių pat spalvų sportinio vyriško rūbo) irgi turi funkcionuojančias kišenes. Marškinėliai ilgomis rankovėmis man, deja, gavosi labiau panašūs į megztinį, pasirinkau per storą audinį. Ilgai mąsčiau apie emblemą. Ten turėjo atsirasti kažkas, kas atskleistų profesiją. Būtent audinių raštais apžaidžia neturinčias uniformų profesijas Mattel, taip norėjau pasielgti ir pati. Todėl įkurdinau ant lėlės krūtinės PECS ženkliuką „labas”.

Baldus iš kartono gaminau pirmą kartą. Stalas ir kėdutė sumodeliuoti pagal Ikea prototipus. Pusėtini, bet žinau, ką daryti, kad kitąkart pavyktų geriau. Už tai „Kinder” žaisliukai, berods, savo vaidmenį atlieka nepriekaištingai. Didžiausias galvosūkis, tiesa, buvo batai.

Darbas yra žaidimas ir žaidimas yra darbas, ne kitaip. Liza užduočių ir pertraukų metu patiria vienodą džiaugsmą, būdama pas Barbie.

Norėjau atkurti lėlėse tą vaikiško žingeidumo kibirkštį, mokomojo žaidimo grožį ir mažo pasiekimo triumfą. Proceso metu, turiu pripažinti, gerokai pralavinau savo smulkiąją motoriką.