Barbie President 2012

Pasakiau, ir niekas nepatikėjo. Net tarp mažamečių mergaičių tėvų konstruktoriai ir karoliukų vėrimo rinkiniai turi aukštesnį, naudingesnių žaislų statusą negu lėlės, jau nekalbant apie žaislų ne(be)perkančius suaugusius. “Mergaičių žaidimai”, “tik su lėlėm žaisti” – tariama lengvu liežuviu, tarytum lėlė tebūtų neišvengiamas vaikystės simptomas, kaip “ožiukai” ar nevalgumas, kuriuos dera skubiai išaugti. Nenuvertinkite jos didenybės lėlės. Nuo skudurinių Onučių iki princesių Elzos ir Anos šis žaislas nugyveno tūkstantmečių istoriją. Žaislai-personažai suteikia tai, ko negali kiti: savo neįkyrią ir ištikimą draugystę, galimybę persikūnyti, vaidinti, išgyventi daugybę gyvenimiškų ir pasakinių situacijų, kokių negali pasiūlyti konstruktorius (turintis savų privalumų, be abejo), ir netgi knyga, kurioje istorija yra jau parašyta. Lėlė nėra nepakeičiama – jos funkcijas lengvai gali perimti personifikuoti daiktai ar vaizduotė. Bet jeigu jau ji įžengia į namus ir kam nors juose rūpi – įdėmiai įsižiūrėkite į ją, nes kuo labiau ji patinka, tuo mažiau ji yra “tik lėlė”.

Lėlė yra media. Kurdami jos išvaizdą, pasirinkdami medžiagas ir aksesuarus, suaugę siunčia žinutę, daugybę žinučių mergaitei, kuri su ja bendraus.

Mano geriausiai pažįstama lėlė, aplink kurią daugiausia ir suksis šio tinklaraščio istorijos, yra vardu Barbie. Jokia lėlė ir joks žaislas apskritai nėra pridaręs tiek triukšmo, kaip ji. Kai ji susirado pirmą darbą, pasidarė tatuiruotę, išsiskyrė su vaikinu, kai jos geriausia draugė pastojo, kai ji kandidatavo Prezidento rinkimuose – pasaulis aptarinėjo tai pirmuose laikraščių puslapiuose. Ir ne todėl, kad pasaulis būtų pilnas paranojikų, nesuprantančių, kad tai “tik lėlė”. Kai ji tik pasirodė 1959-ais metais, ji atnešė naują lėlės konceptą. Tai buvo lėlė-suaugusioji. Ne kūdikis pasupavimui, ne draugė-mergaitė, o suaugusioji, atliepianti mergaitės poreikį svajoti apie savo ateitį. Iki tol popierinės lėlės jau išpildydavo tą funkciją. Vaikus primenančios lėlės taip pat žaidimuose seniai būdavo paverčiamos mamomis, globojančiomis mažesnes lėles. Tad Barbie, iš esmės, atėjo, kad patenkintų jau egzistavusį poreikį, kuris vis neslopsta. Kasmet Mattel skelbia apie drastiškai krentančius Barbie pardavimus, bet jie kaip nenukrenta – taip nenukrenta, ir toliau kas 3 sekundes kur nors pasaulyje nuperkama Barbie.

Barbie Astronaut 2013, Barbie Computer Engineer 2010, Barbie Game Developer 2016

Kadangi ji yra svajonių apie ateitį įrankis, ji tiksliai transliuoja, ką suaugusieji norėtų matyti vaiko svajonėse. Štai kodėl ji taip aršiai puolama ir diskutuojama, kai pasidaro tatuiruotę arba priauga svorio. Yra tokia fantastiška organizacija “Amerikos motinos” (lietuvinu pavadinimą, kad jos manęs per monitoringą nesusektų). Mūsų supermamos svajose neregėjo tokios įspūdingos galios. Amerikos mamų lokomotyvas tiesiog užsmaugė Mattel, kad iš rinkos būtų pašalintos nuostabios kolekcinės vinilo lėlės, dėvinčios tik apatinį trikotažą. Jos buvo parduodamos už kainą, kokios įprastai nėra skiriamos žaislams, jų vargiai būdavo vaikų žaislų skyriuose… Bet galingoji organizacja pasiekė, kad pernelyg erotiškai aprėdytos lėlės būtų pašalintos iš prekybos. O kai 2000-ais metais pagaliau buvo išleista nėsčioji Midge, įsivaizduojate, kokius baubus vaizdavo įsiutusios moterys, sudarančios pagrindinę Mattel rožinio brendo klientūrą? Paauglių nėštumo skatinimą šiame žaisle įžvelgusios doruolės nesugebėjo išspirti Midge iš parduotuvių, tačiau išreikalavo ant jos bevardžio piršto užmauti žiedą – kad niekam nekiltų dingstis, kad 10 metų tuomet jau buvusi ištekėjusi už savo trijų vaikų tėvo Alano Midge, galėtų kokio nors kraupaus žaidimo metu mergaitės vaizduotėje būti vieniša mama!

Tokioms siaubo istorijoms galėčiau skirti atskirą įrašą (ir skirsiu), bet visa tai, kaip juokingai beatrodytų, nėra saujos isteriškų žmonių susireikšminimo rezultatas. Barbie iš tiesų yra galinga žiniasklaidos priemonė, turinti milijoninę mergaičių auditorją. Ir ji tikrai turi smarkiai pagalvoti, skelbdama bet kurią savo žinutę. Daugelis tų žinučių – pozityvios: draugystės, ištikimos monogaminės heteroseksualios meilės (bet ateis diena, kai pasirodys pirma lėlė, atvirai deklaruojanti homoseksualumą – Amerikos mamas ištiks smūgis), rasinės lygybės, turiningo laisvalaikio, karjeros ambicijų. Būta Mattel istorijoje ir rimtų “prašovimų” – daugiausia seksistinio pobūdžio žinučių, kaip antai “Teen Talk Barbie” – kalbanti lėlė, kurios frazių asortimentas  buvo sukoncentruotas ties drabužių, vakarėlių ir parduotuvių temomis, ar pirmos neįgalios lėlės Becky integracijos Barbie visatoje nesėkmė (buvo išleistas tik vienas namas, pro kurio duris galėjo pravažuoti vežimėlis, bet net ir jame liko apsčiai nesuderinamų su Becky poreikiais detalių).

Barbie nuolat atsiliepia į aktualijas, ir tai daro šį žaislą be proto įdomų ir informatyvų, atspindintį vertybes – tas vertybes, kurias palaiko dauguma. Į mažumas ji gali gręžtis tik itin atsargiai ir nuosaikiai, kadangi jos prigimtis to neleidžia: ji yra masinis produktas. Ji yra masinis produktas, perkamas po vienetą kas tris sekundes. Jei ji paskelbs ką nors ryškaus novatoriško – tiesiog liks nesuprasta ir praeis 10 sekundžių, minutė, valanda, kol bus nupirkta kita lėlė. Kol ji išlaiko lyderės statusą – tol jos istorija yra pasakojimas apie tai, kuo suaugę norėtų įkvėpti tikėti mažas mergaites ir kaip visuomenė mato moterį.

Todėl, ponai, lėlės yra visiškai rimtas reikalas. Kai kurios iš jų praleidžia su vaikais daugiau laiko negu tėvai. Jūs neįsivaizduojate, ką jos gali.

1 comment on “Lėlės – rimtas reikalas”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *