Mano kolekcija

Gatvės mados spygsmas – BMR 1959 (GHT92)

BMR 1959 – taip pavadinta teoriškai galėjo būti bet kokia Barbie linija. Barbara Millicent Roberts, gimusi 1959 m. – tai viso labo jos ID duomenys. Bet kolekcininkai nuo pat šio vardo anonso laukė serijos pristatymo nekantraudami ir aukštais lūkesčiais, mat toks „asmens kodo“ lipdymas ant etiketės žymi, kad Mattel sureikšmina šią kolekciją ir pristato kaip esminę, reprezentuojančią pačią Barbie prigimtį ir parodančią jos dabartinį būvį.

Premjera sukėlė šiokį tokį sumišimą.

Naujosios lėlės rėžė akį. Jų drabužiai, šukuosenos, aksesuarai rėkte rėkė „šito tai nesitikėjot, ane?“ Šešiasdešimt metų ji stulbino miniatiūrinių aksesuarų detalumu, blizgučių ir raukinių kaskadomis, elegantiškais siluetais ir aukštosios mados rafinuotais ekskliuzyviniais momentais, ir staiga – dryžuotais šortais, apsikabinusi Keną salotiniais plaukais ir ryškiu makiažu, su marga grupele kitų bičiulių. Sakyčiau, ultramadingų, ekscentriškų lėlių paradas sukėlė tam tikrą šoką, nors dizainas, kaip tai įprasta Barbie visatoje – visiškai neagresyvus: labiau smagiai žaidžiantis dabarties mados motyvais negu maištaujantis, nors ir dirginantis neįprastumu.

„Cirkas?“ – piktinosi vieni, baisėdamiesi ribinio ryškumo drabužiais.

„Gatvės mada,“ – kiti nemirktelėję nustatė inspiracijos šaltinį.

Carlyle Nuera šiais kūriniais dar kartą pasirodė esąs vienas iš Barbie dizaino lyderių – kolekcija, dar neužbaigta (neseniai publikuotos antrosios bangos lėlės), yra neabejotinas hitas. Vieni, bjaurėdamiesi drabužiais, negali atsispirti šių lėlių veidų, plaukų ir kūnų patrauklumui, kitiems knieti pakeisti jų makiažą irba šukuosenas, treti žavisi kolekcijos visuma… Kiekvienas žaidžia savaip, bet – faktas – šiuo metu tai yra karščiausias Barbie produktas.

Jis toliau plėtoja įvairovės – kūnų, seksualumo, veido bruožų, pigmento – idėją, kaip ir žaidybinė „fashionistas“ – dominuojanti ir gausiausia Barbie linija. Bei – vėl – kaip ir 60 metų iki šiol, Barbie kalba šiuolaikinės mados kalba, ir – subtiliai, tarp eilučių, tarp spalvotų šortų dryžių, paneigdama visus ją bandančius suvaržyti rožinius blizgius stereotipus – sušnabžda „TU GALI BŪTI BET KUO!“

Ir štai – vieną jų aš turiu… Pažeista pakuotė, bet KOKIA pakuotė: ekologiška, iš suyrančio kartono su tokiu štai impozantišku Carlyle Nuera eskizu:

Eskizai ant dėžutės nėra naujiena: juos naudoja pakuotei ir Robertas Bestas, ir Bob Mackey bei kiti, bet tokiu formatu – ant rudo kartono – dar jų nesame matę.

Pažiūrėkime į lėlę.

Plaukai. Man atrodo, tai kanekalono pluoštas. Nuostabi klasikinių šviesių Barbie garbanų parafrazė – vešlūs dviejų atspalvių plaukai, susiraitę į didžiulį, kone netelpantį ant galvos pūkuotą debesį, kurį gražuolė atsainiai sutramdo, surišdama arklio uodegą. Juos sudėtinga peršūkuoti, ir neverta: kiek mačiau tokių bandymų – net ir sėkmingieji yra mažiau išraiškingi nei originalus stilius.

Galva. Ji mažesnė! Nuo Barbie-Bratz epinio battle’o laikų šviesiaplaukės gražuolės galva gerokai ūgtelėjo ir nebuvo susitraukusi, išskyrus vinilo modelius ir kai kurias kitas kolekcines lėles. Ši – viena „kai kurių kolekcinių“, mažesne galva, dėl to atrodo maloniai proporcinga. Veidas yra Millie nepraverta burna – keletui ryškių lėlių pastaruoju metu naudotas moldas, pamiltas kolekcininkų ir dar ne tiek daug matytas, kad juo būtų atsigrožėta. Dieninis makiažas, stori kruopščiai suformuoti antakiai, dailiai nupieštos ne per didelės ir ne per ryškios akys gieda giesmę užtikrintai sugrįžusiam į madą natūraliam grožiui ir saikui.

Kūnas. Aukštaūgė made-to-move. Jau mano aptartos straipsnyje apie futbolininkę 22 jungtys yra nuostabus gėris, panaudotas ir čionai, bet šis kūnas yra gerokai aukštesnis, ir tai teikia fiziškai stiprios, įspūdingo ūgio ir kartu labai gracingos merginos įspūdį. Taip ir norisi įduoti jai krepšinio kamuolį… 🙂 Bet turėjau tik riedlentę – pasiskolinau iš sūnaus.

Drabužiai ir aksesuarai. Komplektas labai paprastas: dryžuoti šortai, ryškiaspalvis džemperis, žalia kepurė su snapeliu, skirta nešioti atvirkščiai, puošta linijos logo, ir taip pat dekoruoti logotipu „batai“, kurie techniškai yra kojinės su priklijuotais padais. Įvaizdį vainikuoja originalus, unikalus, tik šiai kolekcijai skirtas ekspozicinis stovelis. Kad ir kaip nedaug detalių sudaro jį, šis stilius daro įspūdį… Neatima amo, kitaip negu sudėtingos drapiruotės, smulkūs siuvinėjimai ir kitokie išskirtinio puošnumo sudėtingi dirbiniai, bet teikia kitą pozityvią emociją. Čia daug optimizmo, jaunatvinės maksimalistinės visagalybės, veržlumo, pasitikėjimo savo jėgomis.

Žaisti ar nežaisti. Neduočiau! Neduočiau šios lėlės merginai ar vaikinui į rankas anksčiau negu paso! Ji turi didžiulį potencialą, man akyse jau stovi begalybė variantų, kaip ją galima perrengti, kokias situacijas, dioramas sukurti, bet ja turi žaisti tie, kas supranta šį dizainą ir turi valios nekišti nagų prie plaukų.

Svajonių komanda rožinėmis uniformomis

Dar buvo likę kažkas švento: FUTBOLAS. Ji skirdo į kosmosą, kandidatavo Prezidento rinkimuose, atliko chirurgines operacijas ir vadovavo didžiulėms korporacijoms, tačiau šio berniukų klubo pagarbiai nelankė iki pat XX a. pabaigos. Kodėl – sunku pasakyti: galbūt, tausojo save ir kaupėsi žingsniams į programavimo, kino režisūros, chemijos sferas, nenorėdama būti linksniuojama debatuose, kokios sporto rūšys kokiai lyčiai prideramos. Bet kai būni sutverta perfekcijai ir lyderystei visose srityse – nuo lemties nepabėgsi…

Pirmieji spardyti kamuolį Barbie šeimoje pradėjo jos mažieji sesutė ir broliukas – dvyniai Stacie ir Toddas: 1992 m. abu pasirodė „Party’n’Play” rinkinukuose, į kuriuos, greta vakarėlio drabužiais aprengtos lėlės, įėjo po sportinį kostiumėlį ir futbolo kamuolį. Šis aksesuaras buvo pateiktas kaip žaislų žaislas – nieko rimto ir nieko iš tiesų apie futbolą: juk toje vietoje galėjo būti  kitas kamuolys, riedlentė, paspirtukas – bet koks lakstymo kieme linksmiklis. 1994 m. Kenas įsigijo kamuolį ir sportinį kostiumą… Barbie akimoju (1995) pasisiuvo sau labai panašų! Ir… atrodo, „užsikabino” beigi ėmė rimtai ruoštis moterų futbolo pasaulio čempionatui. 1999 jis vyko JAV, tad nieko nuostabaus, kad 1998-1999 buvo išleista didelė lėlių-futbolininkių serija: Barbie, Christie, Kira, Teresa su moterų futbolo žvaigždžių nuotraukomis ant pakuočių, Milano ir Inter ekskliuzyvinės lėlės, Kelly ir Tommy proginis leidinys Švedijos komandos uniformomis. Greta buvo leidžiami paprasti futbolo uniformas primenančių rūbelių rinkinukai su kamuoliais, idant staiga šalį apėmusi moterų futbolo karštinė nepraeitų be suvenyro kiekvienos lėlės garderobe.

Šis futbolininkių pliūpsnis buvo nuostabus, bet sutelktas apie išimtinai moteriškąją šio sporto atmainą, susietas su konkrečiu FIFA renginiu ir virtęs tokiu gražiu saliutavimu sporto moterims, ir tiek. Kitą JAV surengtą moterų futbolo čempionatą 2003 m. Barbie grakščiai prašoko su pomponais ir beveik 10 metų nelietė kamuolio.

Tuo metu ji įžengė į naują savęs ieškojimų ir iššūkių fazę su „I Can Be…” serija, kurios dėka ėmėsi naujų ir primirštų senų labai atsakingų ir įdomių vaidmenų. Tad 2008-aisiais ji vėl vilkosi stilizuotą uniformą ir tapo nei daug, nei mažai – futbolo trenerė! Titulo skambumą kiek praskiedžia ta aplinkybė, jog trenerės auklėtinės – dvi toje pačioje dėžutėje apsigyvenusios mažos mergaitės, kurių viena – Barbie sesuo Kelly. t. y., visa tai vėl apie jau seniai įvaldytą pedagoginę Barbie meistrystę, jos gebėjimą bendrauti su vaikais, motyvuoti, bet šis Mattel opusas ir vėl nieko nekalba apie didįjį sportą – nebent kaip apie tolimos ateities svajonę.

2012 – viskas tampa rimta! Barbie – futbolo čempionė, turinti lankstų sportišką kūną, plastikinį trofėją ir savo numerį – 59.

2014 – įkvėpta pasisekimo, Barbie išlieka žaidime: su ryškiu savo firminės spalvos kamuoliu ir kiek vėliau – su baltu.

2016! Užgniaužkite kvapą… Pasitempkite. Štai ji – futbolo dievybė: ne moterų futbolo, ne vaikų kamuolio spardymo kieme, o futbolo kaipo tokio – gražiausias sportų sportas gryniausiąja forma apdainuotas šioje iškalbingoje plastiko skulptūroje! Tiesa, ji masinio tiražo, bet tai jos didybės nesumenkina, o atvirkščiai – daro jos manifestą skambų ir įtaigų.

Kaip matote, ji yra nuosekli pasekmė visų futbolo lėlių, sukurtų iki jos. Tiksliau, ji yra suma visų iki šiol pasirodžiusių [šios linijos] plastikinių futbolininkių paveikiausių ženklų (tikroviška uiforma, natūralių spalvų kamuolys, pastovus žaidėjo numeris – 59, turi baltaodės ir afroamerikietės tapatybes ir t.t.) bei atsineša vieną naujovę, kuri iki jos apskritai tebuvo pristatyta 4 lėlių tais pačiais metais. Tai naujas, superlankstus made-to-move kūnas su 22 jungtimis, skelbiantis lėlių pasaulyje iki tol nesyk iškildavusią, bet niekada dar nepateiktą tokiu ištobulintu būdu idėją, kad moteris yra aktyvas, jėga, judesys.

Bravo, bravo, Mattel, šis kūnas vertas karštų ovacijų, bet korporacija nebūtų savimi, jeigu greta su pažangia idėja neįpakuotų ir konservatyviosios: ant dėžutės yra parašyta „made-to-move” – „sutverta judėti”, o žemiau smulkesniu šriftu pridėta išdavystė – „the ultimate posable Barbie doll” – „geriausiai pozuojanti lėlė Barbie”. Marketingo tikslais, vardan to, kad neatsisakytų lėlių pasaulyje įprasto ir atpažįstamo apibūdinimo „poseable”, jie primeta pasyvų pozuotojos su kamuoliu vaidmenį vienam nuostabiausių savo kūrinių. Bet nesibarkim. Juk galutinis tikslas – kad ji patektų vaikui į rankas, o ten jau nebesvarbu, ko prirašyta ant pakuotės, svarbu, ką sako pati lėlė…

Plaukai. Jie smarkiai neįdomūs, ir abiejų versijų – afroamerikietiškosios ir baltaodės – visiškai vienodi, išskyrus spalvą. Ir tai imponuoja, tai – tikroviška: kiek man Google’as rodo futbolininkių – visos ilgais plaukais, surištais į arklio uodegą. Panašu, kad populiaresnis rišimo būdas – aukštai, bet Barbie renkasi dar paprastesnį, meilų žemos arklio uodegos variantą ir juodą lankelį: stadionas – ne podiumas, svarbu, kad plaukai nekliudytų.

Galva. 2013 Millie – įgrįsusi kolekcininkams iki gyvo kaulo, bet šiuo metu tai yra dominuojanti galva, tad mauti ją ant futbolininkės kūno yra gera mintis. Ji neturi makiažo, piešimas standartinis – šiek tiek animaciškas, grynų tikslių linijų, vos keleto spalvų. Viso to nevertina daugelis kolekcininkų, bet aš toliau žaviuosi ryškių vaidmenų išraiška per tipines lėles.

Kūnas. Taip, 22 jungtys – tai rimta, šio kūno judesių amplitudė didžiulė – didesnė ne tik nei bet kurios anksčiau sukurtos Barbie, bet ir kitų mados lėlyčių – Liv ar Monster High… Man rodos, ji pranoksta lankstumu netgi berniukams adresuojamas „veiksmo figūrėles”. Kūno proporcijos – taip pat naujos: siauri pečiai ir siaura krūtinės ląsta, plonos blauzdos ir ypač smulkios pėdos kuria beveik petite įspūdį, nors ūgis išlaikytas originalus. Kai kurie kolekcininkai (ir vaikai) nemėgsta matomų jungčių ir laiko jas trūkumu. Na, norint lankstaus kūno be matomų jungčių reikėtų žaisti su Phicen, kurios be galo gražios ir anatomiškai labai artimos žmogui, tik jų silikono lipnumas ir netvarumas yra atsakymas į klausimą, kodėl panašių technologijų jungtims paslėpti nekuria Mattel. Man šie regimi šarnyrai patinka, ir vienintelis niuansas, kur norėtųsi palinkėti tobulėjimo, yra pėdos – jos pernelyg lengvai atsiduria nenatūralioj padėty, ant jų nepatogu mauti batelius… Tačiau naujasis judesių diapazonas ir atsiveriančios žaidimo galimybės yra tiesiog revoliuciniai!

Drabužiai. Paprasta dviejų dalių uniforma. Link apačios retėjantys balti dryžiai ir apykaklės imitacija yra atspausdinti ant audinio, kaip ir numeris „59” (atitinkantis Barbie gimimo metus), kuris yra ant marškinėlių ir ant šortų tik iš priekinės pusės (Barbie nuo neatmenamų laikų įtikėjusi, kad nugaros niekas nemato, kuo gerokai suerzina net ištikimiausią savo auditoriją). Komplektą vainikuoja ilgos geltonos su baltais ir rožiniais dryžiais kojinės. Visiškai tikslinga, atitinkanti lėlės vaidmenį apranga. Laikau ypač sėkmingu drąsų spalvų derinį – iškrentančios iš klasikinės gamos rėžiančio geltonumo kojinės tiesiog švyti stadione.

Aksesuarai. Įtikinami balti butsai rožine apdaila, tradicinių spalvų proporcingas lėlei kamuolys ir – ta-tam! – baltos blauzdų apsaugos. Jos gana neblogai laikosi ant kojų ir raiškiai sako, kad šita panelė smūgiuoja nesikuklindama ir verčia prakaituoti priešininkų komandos vartininką (pirmiausia, nuo streso). Rinkinyje nėra jokio medalio ar taurės – subtilus ženklas, kad sportas nevisuomet esąs apie apdovanojimus.

Žaisti ar nežaisti?

Bėda ta, kad vienos lėlės neužteks… Jeigu aš būčiau mergaitės mama, burčiau pradžiai bent trijų-keturių made-to-move kūnus turinčių lėlių komandą… Ir pagaminčiau 1:6 mastelio stadioną. Mano manymu, VISOS lėlės turi būti kaip ši – tiek personažo ir vaidmens ryškumu, tiek pagaminimo kokybe, dizainu ir funkcionalumu. Tai yra įkvėpiantis, įtaigus žaislas. Visų įmanomų čempionatų nugalėtoja, laiminti galimybę daryti tai, ką myli ir kuo tiki, kontroliuoti savo gyvenimą, kristi ir stotis, kvėpuoti pilnais plaučiais ir mėgautis savo jėga.

 

Pasirengusi skrydžiui į Marsą: Barbie astronautė (2013)

„Kai užaugsiu, skrisiu į kosmosą!” – šiuose žodžiuose išreikšta vaikiškos fantazijos apie ateitį kvintesencija: nepažabojama, jokių apribojimų nepaisanti, jokių sąlygų, jokių realybės duomenų nepaliesta grynoji svajonė. Berniuko svajonė. Barbie ją įtvirtino mergaitės sąmonėje.

Kiek kartų Barbie rengėsi skrydžiui į kosmosą? Neabejokite, tai labiausiai patyrusi galaktikos tyrinėtoja iš mūsų planetos. Pirmasis jai skirtas astronautės kostiumas buvo išleistas 1965 m. – praėjus vos porai metų po Valentinos Tereškovos skrydžio! Feministinis manifestas? Beveik… Rinkinyje kostiumų buvo du: Barbie ir Keno. Ištikima gražuolė negalėjo palikti sužadėtinio nuodėmingoje gimtojoje planetoje, kol pati žiba tarp žvaigždynų. Mattel garbei derėtų pridurti, jog Barbie ir Keno skafandrai, šalmai, batai ir pirštinės buvo identiški, besiskiriantys tik dydžiu, ir taip pat pakuotėje buvo 2 JAV vėliavos, kas vėlgi stiprino žinutę, kad abu astronautai komandoje – vienodai reikšmingi. 1967 m. rinkoje pasirodė ir vien Barbie kosminis apdaras, solo ekspedicijai. Savo penkiasdešimtmečio proga Barbie dar kartą pasirodė pirmuoju savo astronautiniu kostiumu (ši reprodukcija – mano geidžiamų eksponatų sąraše).

1985-aisiais, po ilgokos pertraukos (tikėtina, įkvėpta Sally Ride 1983 m. skrydžio) Barbie vėl susiruošė į kosmosą… Kaip ji išsipuošė!.. Disco stiliaus žvilganti skafandro imitacija, lengvai besitransformuojanti į puošnią trumputę šokių suknelę! Pirmą kartą išvydusi šią versiją, krizenau ir palaikiau ją vienu iš negausių Barbie dizaino nesėkmės atvejų. Bet iš tikro… nesama klaidos ir nesėkmės šiuo atveju. Kosmoso tema atskleista kaip fantastinė, ne kaip profesinė, ir tiek. Prisiminkime devintojo dešimtmečio nuotykių filmus, animaciją… Skrydis į vakarėlį kitoje planetoje? Kodėl gi ne? Ši mergina gal ir nėra mano ieškomiausiųjų sąraše, bet su laiku aš ją priimčiau į astronautų komandą – su sąlyga, kad ji greta DJ pareigų prisimins ir tarnybines.

Panašu, jog smagioji karnavalinė skafandro versija neliko nepastebėta NASA, tad 1994 m., kai pirmojo skrydžio į Mėnulį 25-mečio proga Barbie buvo vėl patikėta vadovauti naujai kosminei odisėjai, ji vilkėjo NASA aprobuota, realistiško dizaino astronauto amunicija. 1998 ir 2008 Space Camp Barbie versijos taip pat kurtos pagal NASA tikras uniformas. Bendradarbiavimas tęsiamas toliau, 2013 ir 2017 astronautės – taip pat sukurtos ir parengtos konsultuojantis su tikraisiais tikrųjų žvaigždžių profesionalais, kurie neleidžia „rožinio aukšto” dizaineriams vaizduoti kosmoso kaip didelės šokių aikštelės su žaliais žmogeliukais.

Iš visų išvardintų lėlių savo kolekcijoje kol kas teturiu vieną – 2013 m. Marso tyrinėtoją (Mars Explorer), ją gavau dovanų 31-osios Gimimo dienos proga iš tikro geeko ir supratingo mano hobio palaikytojo Kroitus. Ji buvo išleista zondo „Curiosity” pirmosioms metinėms pagerbti, kas yra subtiliai išreikšta pakuotėje: Barbie dėžutės fonas sukurtas pagal Marso kraštovaizdį (kokį jį galime numanyti esant iš zondo siunčiamų nuotraukų), taip pat už lėlės matomas ir pats „Curiosity”, padabintas keliais rožiniais akcentais (taškas Mattel už humorą). Apskritai, juntama, kad lėlės kūrėjai pakovojo su NASA dėl tirštos rožinės koncentracijos – Marso tyrinėtoja yra ryškiausia tarp astronaučių nuo 1985 m. Ir vis dėlto šiuokart išlaikyta išmintinga pusiausvyra: ji įtikinama, įkvepianti, narsi, daili ir žaistina.

Plaukai. Spalva ir tekstūra jie yra standartiniai ir niekuo neypatingi, bet už ilgį ir sušukavimą skiriu Mattel 100 balų: juos galima pilnai paslėpti po šalmu, tačiau ilgis pakankamas, kad galima būtų keisti šukuosenas, o gamyklinis sušukavimas, kaip ir Barbie programuotojos atveju, yra tiesiog idealus paprastumo ir elegancijos derinys. Atrodo, tarytum astronautė tiesiog patraukė sruogą nuo akių ir surišo gumyte, o po to surišo į „arklio uodegą” visus savo plaukus, kad nelįstų į akis po šalmu. Labai praktiškas ir greitas plaukų sutvarkymas, pasiteisinantis ir perrengus ją suknele, tuomet tas šukuosenos kasdieniškumas ir tariamas atmestinumas teikia kitokio šarmo. Tiesa, jeigu tos paprastos uodegėlės išsidraikė – sėkmės, atkurti jas ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti (tepadeda jums karštas vanduo ir skalbinių minkštiklis). Tiesa, promo nuotraukose ji demonstruoja kitokį sušukavimą, be arklio uodegos, tik patraukus sruogą nuo akių. Abu įvaizdžiai įkūnija protingą balansą tarp lėlinės estetikos ir realistiškumo.

Galva. Standartinis Generation Girl 1998 padidintos galvos modelis ir, deja, visiškai tipinis tiems metams makiažas. Kodėl ši astronautė apskritai turi makiažą? 2017 m. astronautė – jau švariu, natūraliu Millie veidu, bet 2013 m. ryškų vakarinį makiažą „nešiojo” visos Barbie lėlės, o blogiausia dalis yra ta, jog tuo metu lėlių veido piešinys liovėsi kalbėjęs… Vienintelė žinia, kurią čia galima įskaityti – ta pati, jau man plepant apie Barbie-programuotoją minėta tezė, esą šis vaidmuo galėtų tekti bet kuriai, mat ši lėlė – neturinti išorinio išskirtinumo savo rožinėje visatoje. Visas lėles iki ~2010 metų galima atpažinti vien iš makiažo. Ką ten iš makiažo, iš akių! Bet vėliau makiažui tiesiog liautasi skirti dėmesį. Šios lėlės veidas yra panašus į dešimtis kitų. Vakarinio makiažo privalumas yra tas, kad net ir po šalmu yra aiškiai matomas gražus besišypsantis veidas. Na, ir jis puikiai priderintas prie firminių apdaro spalvų.

Kūnas. 1999 bellybutton torsas + labai įdomios, netipinės galūnės: kojos su šiurkštesniais kelių šarnyrais (dailiai atrodančiais priekyje, kiek blogiau – iš nugaros), pėdų padėtis – skirta aukštakulniams (jep, grįžus iš kosmoso – atgal į begalinės elegancijos liūną), rankos su judriomis alkūnėmis, kas yra pakankamai dažna, bet netipinė yra delnų padėtis: lenkdama ranką, lėlė laiko delnus atsuktus į viršų – taigi, gali nešti krovinius, saliutuoti arba atsukti delnus į priekį, rodydama ateiviui (tiksliau, sutiktam Marso čiabuviui), kad jos kėtinimai – taikūs. Man prireikė laiko priprasti prie jos judesių, bet iš esmės kūno galimybių amplitudė nebloga.

Drabužiai. Tai yra vientisas skafandrą imituojantis rūbas, pasiūtas iš… 16 dalių!? Galiu lengvai atleisti Mattel tai, jog rožinio metalinio audinio apdailos juostelės prisiūtos tik priekinėje dalyje, kadangi visais kitais aspektais dėmesys detalėms suteiktas didžiulis, netgi dekoratyvinės siūlės yra dviejų spalvų: rožinės ir žydros, jau nekalbant apie tai, jog pasiuvimas yra visiškai tikslus ir kruopštus, kas yra fantastiška, turint omeny modelio sudėtingumą. Vienintelis priekaištas – dėl audinio: jis neelastingas ir riboja lėlės judesius. Tarkime, tikras skafandras taip pat nėra tapatus baleto triko šiuo atžvilgiu, tad atleiskime audinio pasirinkimą, kuris, manyčiau, buvo gerai apgalvotas ir sąlygotas modelio, kuris netinkamas tampriai medžiagai…

Aksesuarai. Akis badantis pirštinių trūkumas (ji ruošiasi plikomis rankomis užkariauti raudonąją planetą?)  kompensuojamas kitais aksesuarais, kurių pirmiausia apdainuotini batai! Originalaus, nematyto dizaino, labai astronautiški batai sodrios grynosios Barbie Pink spalvos. Reaktyvinis variklis ant pečių – kitas dėmesio vertas elementas: su puikiais, gerai funkcionuojančiais užsegimais, iš dviejų spalvų plastiko, tik visiškai bereikalingai „papuoštas” mygtukus vaizduojančiu lipduku, kuris ant manojo egzemplioriaus užklijuotas kreivai, kas visiškai nedera su nepriekaištingu skafandru ir… dėmesio! – esmine šios damos detale –  nuostabiu, fantastišku šalmu!  Pakaušinė jo dalis – iš kieto rožinio plastiko, priekinė – iš minkštesnio, kurią kiek paspaudus, šalmo dalys lengvai atsiskiria, ir lengvai sudedamos vėl. Tai yra pagaminta taip tiksliai ir funkcionuoja taip gerai, ir visos mielos detalės, kaip vamzdelis orui, Barbie logo ir kitoks dekoras sudaro tokią darnią visumą, kad nebekyla jokių abejonių, kad Marso misijai ruošiamasi su visa rimtimi, nepaisant tų nelemtų pirštinių trūkumo (2017 m. astronautė, beje, yra pirštinėta) ir akių šešėlių pertekliaus (kaip minėjau, tas taip pat ištaisyta 2017 versijoje).

Žaisti ar nežaisti?

Atsakymas lengvas ir vienareikšmis: TAIP! Ir anaiptol ne (tik) todėl, kad toks žaidimas galėtų įkvėpti siekti astronauto karjeros. Tai yra herojiškas personažas, kalbantis apie ryžtą, drąsą ir veržimąsi į maksimumą, į žvaigždes… O „Curiosity” siluetas siunčia signalą, jog net ir beprotiškiausios svajonės gali pildytis. Gero skrydžio, narsioji Barbie!

Barbie programuotoja arba kaip Mattel bandė sunaikinti, ką sukūrė

Tai įvyko 2010 m. Buvo išleista „Barbie Computer Engineer” – lėlė su miniatiūriniu rožiniu laptopu, pašaukta pasakyti viso pasaulio mergaitėms, kad programavimas yra puiki moteriška veikla, kad tikslieji mokslai laukia visų lyčių imlių ir organizuotų protų, kad madingiausia, daugiausia aptarinėjama ir bene didžiausią paklausą išlaikanti profesija neturi lyties. Jeigu tai daro moters etalonas Barbie – reiškia, visuomenė pasirengusi matyti moterį prie kompiuterio… ne naršančią soc.tinkle ir ne tinklaraštį rašančią.

BET…

Po to (net 2014 m.) internetuose išplito tai. Nieko blogo pačiame straipsnyje, jis yra puikus, tai yra neabejingos motinos, gerbiančios savo lytį moters rašinys, kuriame analizuojama Mattel parengta tais pačiais metais knygelė apie Barbę-programuotoją. O knygelė yra tiesiog nokautuojanti. Tingintiems skaityti šią istoriją angliškai tiesiogiai Pamelos Ribon tinklaraštyje, trumpai galiu nusakyti, kad turinio esmė tokia: Barbie, pasirodo, visai ne programuotoja, o tik kuria dizaino idėjas žaidimėliui, kurį „tikru žaidimu” pavers Stivenas ir Brajenas. Taip taip, ne Midge ir Summer, o kažkokie Stivenas ir Brajenas – vyrai šoka į pagalbą, o kas gi dar? Na, ok, komandinis darbas, gal ji kieta dizainerė? Pasirodo, jos kompiuterinis raštingumas labai žemas: išaiškėjus, kad jos kompiuteris užkrėstas virusu, ji įkišo savo USB raktą į savo sesers Skipper laptopą. Ačiū, sese. Barbie nenusimena, ieško išeities. Ji paklausia dėstytojos (dėstytoja, beje, moteris, tiesiog neįtikėtina!), ką daryti, užkrėtus kompiuterį virusu. Mokytoja paaiškina apie antivirusines programas. Valio, dabar Barbie pasileis antivirusą ir įveiks savo pirmą mažytį kompiuterinį iššūkį. Ji nusipirks ir susiinstaliuos antivirusinę programą, perskanuos kompą, o gal netgi, valymo azarto apimta, perinstaliuos savo opercinę sistemą? Ne, bl****, ji eina pas Stiveną ir Brajeną!!! Jie reanimuoja jos ir Skipper kompiuterius, Skipper giria savo šaunią išradingą sesę, o Barbie pristato žaidimėlį, neminėdama nei Stiveno, nei Brajeno, gauna aukštą balą ir laiminga pareiškia, jog gali tapti puikia programuotoja… Ne aš viena į šią knygą reagavau galvos daužymu į sieną. Pamelos Ribon tekstas – išsamiausias ir labiausiai paplitęs tarp tuzinų tuomet pasirodžiusių rašinių, pilnų nusivylimo ir pagiežos.

Internetai tiesiog ėmė rėkti. Daugiausia riksmų ir elegantiškiausia forma užkonservuota puslapyje Feminist Hacker Barbie . Čia internautai kūrė alternatyvius tekstus nevykusiam Mattel fiasko, kuriuose Barbie yra kompetetinga, nuovoki ir netgi tikra moksliukė. (Tiesa, dabar projektas užfloodintas nešvankybėmis). Casey Fiesler sukūrė alternatyvią versiją nuo pradžios iki galo. Tai buvo sėkminga ir griausminga Barbie gynimo akcija – rožiniame Mattel ofise, kuris turi, turbūt, geriausia visose JAV advokatų kontorą, sapnuot nesapnavo, kokią armiją gali suvienyti jų kuriama gražuolė, kai jos asmenyje yra įskaudinama ištisa lytis.

Mattel atsiprašė. Tai įvyko Facebook Barbie paskyroje, atsiprašyme buvo pasakyta: “Since that time we have reworked our Barbie books. The portrayal of Barbie in this specific story doesn’t reflect the Brand’s vision for what Barbie stands for. We believe girls should be empowered to understand that anything is possible and believe they live in a world without limits. We apologize that this book didn’t reflect that belief. All Barbie titles moving forward will be written to inspire girls imaginations and portray an empowered Barbie character.” „Peržvelgėme Barbie knygų liniją. Barbie vaizdavimas šioje istorijoje neatitinka to, ką kompanija laiko Barbie atstovaujamomis vertybėmis. Mes tikime, kad mergaitės turi būti skatinamos suprasti, kad viskas yra įmanoma, ir tikėti, jog jos gyvena pasaulyje, kuriame nėra apribojamos. Atsiprašome, kad knyga neatspindėjo šio tikėjimo. Visi Barbie serijos kūriniai nuo šiol bus rašomi taip, kad įkvėptų mergaičių vaizduotę ir suteiktų Barbie personažui tvirtumo.”

Knygutės autorės gyvenimas virto košmaru. Ši apmaudi klaida jai kainavo brangiai. Ji dar ilgai buvo persekiojama ir sulaukė šimtų neapykantos, grasinimų ir priekaištų pilnų laiškų.

Kita vertus, apstu netikėtų bonusų: lėlė išgarsėjo, buvo sukurtos bent kelios ištisinės alternatyvios knygelės versijos, Barbie tapo pilnateisė kompiuterinės bendruomenės narė. 🙂

O dabar apie lėlę

Nusipirkau ją savo 28-ojo gimtadienio proga. Dar neplanavau jų kolekcionuoti, bet nutariau patenktinti tą NORIU, kurį jausdavau kaskart  išvydusi Barbie nuo pat pirmosios akistatos su ja. Pamenu, šiek tiek blaškiausi tarp ilgaplaukės „Hair-tastic” (2010) ir programuotojos, bet pirmosios plaukų ilgis vis tik buvo ne toks įspūdingas, kad vardan jų praignoruočiau progą įsigyti lėlę, pagerbiančią, vienok, mano vyro profesiją. Ji kainavo tuo metu 70 litų ir aš nė nenutuokiau, kad 2017-aisiais Ebay nepasiūlys šios lėlės už mažiau nei 99$! Aš turtinga! 😀 Na, kadangi manoji išpakuota ir „žaista”, vargu ar kas man mokėtų už ją daugiau nei 50, o aš ir nesiruošiu jos pardavinėt. Kainos šuolis (šiaip retai nutinkantis žaidimo linijos lėlėms) nulemtas dviejų faktorių: anksčiau aprašytojo skandalo bei to, jog ji tebėra vienintelė Barbie-programuotoja, kuri kada nors buvo sukurta (Game Developer yra kita profesija, ją aptarsiu vėliau).

Laimei, ji sukurta kur kas atidžiau ir su daugiau meilės negu ją aprašančioji knygutė. Ir tai, kaip ji sukurta, verčia mane tikėti, jog Mattel atsiprašymas buvo nuoširdus, ir knygelės turinio pobūdį lėmė nesusipratimas, o ne siekis įtikti seksistiškai nusiteikusiai Barbie auditorijos daliai.

Plaukai. Puikūs, aukščiausios kokybės plaukai, kokius tik naudoja šis gamintojas. 2010-aisiais Mattel dar nepylė į lėlių galvas klijų, tad plaukai neapsivelia slidžia substancija, kaip kai kurių šiuolaikinių plastikinių asmenų. Aukšta „uodega” ir atskirai surišti ilgi kirpčiai (mano lėlės atveju dalis jų išsprūdo iš kirpčius prilaikančio siūlų gniaužto) – kasdieniška ir kartu labai miela bei unikali šukuosena (nesu mačiusi antros Barbie tokiu sušukavimu). Kažkam seksistinio skandalo metu kliūdavo, kad ji – blondinė, bet būtų nekorektiška lėlei-tiksliukei priskirti kitą plaukų spalvą negu tradicinė. Jeigu norima perteikti žinutę „kiekviena mergaitė gali…”, lėlė turi būti tokia, kokios yra kitos pagrindinės linijos lėlės. Pastaruosius keletą metų galioja jau kiti principai, bet 2010-aisiais buvo taip.

Galva. Šiai lėlei parinktas šablonas Generation Girl, padidintos galvos versija, 1998, tuo metu buvęs dominuojantis – šis sprendimas, kaip ir šviesių plaukų parinkimas, stiprina idėją „visos gali”. Jos makiažas – toks pat gausus, kaip ir daugumos jos bendraamžių, akių forma ir blakstienų išdėstymas – standartiniai taip pat, tačiau paletė parodo kūrėjų siekį suteikti jai nuosaikesnio, dieninio makiažo, efektą. Štai ji nuotraukoje tarp savo antrininkių. Visos jos skirtingos, tačiau Programuotoja išsiskiria itin švelniu lūpdažio tonu. Man tai yra vienas gražiausių GG modelio veidų.

Kūnas. Žinoma, ji yra standartinio Bellybutton 1999 korpuso, bet jos galūnės – tiesiog nuostabios: rankos su šarnyrais ties riešais, alkūnėmis ir pečiais – nepakankamai lanksčios, kad ji pridėtų prie ausies telefoną, bet leidžiančios jai visiškai laisvai dirbti kompiuteriu. Kojos – guminės, su paslėptais šarnyrais, kokių Mattel beveik nebegamina (išimtys taikomos reprodukcijoms). Jos ne tik lankstosi per kelius, bet ir juda į šonus bei šiek tiek – apie savo ašį. Tokia lankstumo ampliudė daro šią lėlę labai patrauklią žaidimui. Jos pėdos yra aukštakulnių pozicijoje (nors ji avi batelius žema pakulne), kas yra subtili užuomina į tai jog ir moterys-tiksliukės nebūtinai vengia puoštis.

Drabužiai. Tai yra 2 dalių komplektas: juodi trikotažiniai bridžai su trupučiu blizgio ir vienos dalies rūbelis, imituojantis švarkelį ir palaidinę. Kad švarkelis nėra atskiras – šiek tiek nuvilia, bet rūbelis yra labai tikroviškas, daug žavingų smulkių detalių. Jam panaudoti net 6 skirtingi audiniai, baltas džinsinis audinys dekoruotas rožiniu siūlu, rakovių raštas – mikroschemos imitacija, ant „palaidinės” – dvejetainis kodas, kompiuteriukas ir dokumentų aplanko ikonėlė bei, žinoma, dėvėtojos vardas ant pabirusių klaviatūros mygtukų ir dar truputis neįkyrių blizgučių. Internetuose kritikuota rožinė apdaila, blizgučiai ir pernelyg jau tiesmukiškas kompiuterinės atributikos atvaizdavimas ant rūbų, tačiau aš neprisijungsiu prie šio choro. Išvesti vidurkį, kaip realybėje rengiasi moteris-programuotoja, gal ir įmanoma, bet iš jos aprangos niekaip nepavyks įminti jos profesijos. Neturi programuotojai uniformos, tad toks sukrovimas visko kompiuteriško ant vieno rūbelio yra visiškai pamatuotas, tikslingas ir pateisinamas. Įvaizdį vainikuoja ryškūs rožiniai batai, atrodantys labai patogiai ir stilingai.

Aksesuarai. Tai yra ta dalis, dėl kurios buvo perkama ši lėlė! Ji turi: rožinius akinius (nors jie ir rožiniai, jų griežta forma leidžia nutuokti, kad jie nėra stiliaus detalė); laisvų rankų įrangą (puikiai sumanyta – juk telefono priglausti prie ausies ji negali); rožinį išmanųjį telefoną, kurį lengvai nulaiko delne specialaus laikiklio dėka; rožinį laikrodį, kuris papuoštas tokio pat rašto lipduku, kaip ir švarkelio rankovės, ir rodo 10:59; rožinį nešiojamą kompiuterį ir pilką rankinę, kurioje telpa vienu metu laptopas ir išmanusis telefonas. Aksesuarai tiesiog tobuli, nors laikrodis galėtų kiek tvirčiau laikytis ant riešo. Laisvų rankų įranga taip pat turi nekaltą minusą – ji yra tvirtai įmontuota į lėlės ausį tokiu pat būdu, kaip būna tvirtinami auskarai, tad Barbie, net ir vilkėdama pokylio suknią, išliks visuomet pasiruošusi atsakyti Stivenui ir Brajenui, kodėl pas juos niekas neveikia. Aišku, yra viena paslaptėlė: verdančiu vandeniu pašildžius lėlės ausį, galima gana nesunkiai ištraukti tą įrenginį, kaip ir auskrarus. Tačiau man patinka jos pasiryžimas 7/24 kibti vykdyti kibernetinių misijų, tad aš jai netrauksiu šio daikto iš ausies tol, kol nepasiūlysiu jai kokios nors rėkmingai nederančios prie šio aparato suknelės.

Žaisti ar nežaisti?

Nors ši lėlytė pasižymėjo skandalu ir įrašė svarbų puslapį Barbie istorijoje, ji yra įdomesnė žaidybine prasme negu kolekcine (kaip ir didžioji dalis mano renkamų eksponatų). Ji turi lankstų kūną, puikius plaukus, aksesuarus, medžiaginius nusimaunančius rūbus ir ryškų vaidmenį. Ar ji įkvėpė mergaičių-programuotojų bumą? Sunku nustatyti, daugelis su ja žaidusiųjų dar nesulaukė pilnametystės, bet ji vienareikšmiškai vien savo buvimu parduotuvėse turėjo paskleisti žinią, jog yra tokia profesija „programuotoja” ir tai – kažkas kieto, kai visą dieną sėdi su kompu ir išmaniuoju. Ir dar laisvų rankų įranga – jeee. O knygelė – ne pirmas ir ne paskutinis simptomas, kad „rožiniame aukšte” nevisuomet sutariama, kas yra panelė Barbie. Knygelės, beje, niekas nepamiršo. Kai Mattel puslapis lagina, kolekcininkai sako „matyt, Barbie USB su virusu įkišo” – prisimena, gerai prisimena. Ir neturi jie pamiršti ir atleisti, kai, sukurdama kietą lėlę, kompanija čia pat amortizuoja ar netgi nubraukia jos kilnų manifestą. Bet ši kova yra laimėta Gėrio. Tegyvuoja stipri mergaitė.