Barbie

Greta Gerwig. Ši Barbie sukūrė blokbasterį

Kai tavo vidinis pasaulis tampa sudėtingas ir imi užduoti sau egzistencinius klausimus, tavo Barbie palieka Barbielendą… Rožinis blokbasteris, užkrėtęs pusę planetos avietinio blizgio ir languotos medvilnės manija, kalba apie tapsmą suaugusiu, apie atvirumą priimti ir pažinti pasaulį, savojo autentiško kelio paiešką. Tema ne nauja, ir netgi siužetiniai motyvai ataidi iš šimtus kartų lankytų šaltinių: „Pinokis“, „Matrica“, „Enchanted“, „The Truman Show“, netgi „The Good Place“ (Michael) – daugybė personažų sąmoningai pasirenka išėjimą iš Rojaus vardan netobulo, bet tikro žemiško gyvenimo. Tačiau kai tai daro Barbie, kurios identitetas, esmė, paskirtis yra būti Idealu, Siekiamybe ir Etalonu, ji suteikia vaikystės fantazijoms realumo dimensiją, trina ribą tarp svajonių ir tikslo, įkvepia permąstyti standartus, kuriuos keliame mergaitės troškimams.

Nederėtų „Barbie“ kategorizuoti kaip išimtinai moterišką kiną. Gerwig skiria vyriškiems stereotipams kone didesnį dėmesį negu moteriškiems, ir abu protagonistai – Barbie ir Kenas – skirtingomis trajektorijomis juda link savojo faustiškojo išsipildymo. Tačiau priemonėmis ir pasakojimo stiliumi jis yra net ne moteriškas, o antimaskuliniškas. „Barbieheimerio“ fenomenas, manyčiau, itin išryškino Gerwig prieigos moteriškumą, kontrastuojantį su Christopherio Nolano ultravyrišku, klasikinio formato pasakojimu. Šiame mums perteikiamas didvyris – individualybė, kuri suvokia negrįžtamai pakeitusi pasaulį. Tuo tarpu Gretos herojė elgiasi atvirkščiai – ji pasirengusi pažinti pasaulį tokį, koks jis yra, ir vietoje pirminių pretenzijų „sutaisyti“ jį, tiesiog atsiveria jam.

Šis kontrastas nėra netyčinis. Įžanga, kurioje parodijuojama Stanley Kubricko „Kosminė odisėja 2001“, yra ir duoklė klasikiniam vyriškam kinui, ir pažadas kalbėti kitaip nei diktuoja ši tradicija. Režisierė švelniai žnybteli Kubricko didybei ir pretenzingumui, ir stiprokai, skaudokai besteli Mattel, kuri Barbie visuomet pristato kaip revoliucinę, kardinaliai pakeitusią žaisliją lėlę… Gerwig skaniai pasijuokia iš tos pompastikos, atkurdama Kubricko momentą ir vaizduodama mažas mergaites kaip iki-civilizacines būtybes, kol jas išvaduoja iš ruošimosi mamystei niūrasties BARBIE. Pripažinkime, šitą pokštą dabarties pasaulyje leistina iškrėsti tik moteriai režisierei. Bet kuris vyras už mergaičių susodinimą neandertaliečių vietoje bei motinystės prilyginimą neprogresyviai veiklai būtų atmestas (nucancelintas) visur, kur įmanoma, dar iki premjeros.

Pasakojimas prasideda stebuklingame ir linksmame Barbielende. Nors šio lėlių miestelio vizualika daugelio vadinta labai hiperbolizuota, vešlia, perdėta, norėčiau pažymėti nuostabų estetizmą ir saiką, kurį dizaineriams pavyko išlaikyti. Sukurti rožinį pasaulį nėra taip paprasta. Ne viena Barbie gerbėja yra įrengusi savo namuose rožinį kambarį arba papuošusi visus namus neva šiuo stiliumi, ir dažnas tokių bandymų baigiasi daugybės skirtingų rožinės atspalvių kakofonija, detalių perkrova, aibe raukinukų, kokių Barbie dizaine naudojama itin mažai – taigi, tikrai ne kiekviena rožinė kombinacija teikia tikrą Barbie efektą, ir šių dekoracijų scenografė Sarah Greenwood padarė mažą stebuklą, tarsi išdidindama 1:6 mastelio dioramą…

Barbielendas savo ruožtu yra parodija – to hiperentuziastingo feministinio „girl power“ strykčiojimo, kurį mes stebime kasdienybėje, medijose, švietime. Visi šūkčiojimai, kad štai, mergaitė laimėjo fizikos olimpiadoje, štai mes sukūrėme mergaitėms kažkokią programą/produktą/paskatinimo fondą, ir dabar moteriška galia subujos… Jie reikalingi, tai gerbtina pastanga, bet ji nekuria esmingo pokyčio visuomenėje ir yra paviršinė. Barbielendas visą tą galimybių spektrą atsuka iki 100% ir – vualia – čia viskas džiugu, tobula, kasdienė egzistencija spindi kaip niekada neišblėstantis fejerverkas. Tai nėra utopija, tai yra antiutopija ir parodija tos siekiamybės, kokią mes projektuojame savo butaforinėmis mergaičių skatinimo priemonėmis! Stebėtina, bet daugybė žiūrovų to nesuprato (tokį įspūdį susidariau iš diskusijų soc. tinkluose ir net kai kurių profesionalių recenzijų) ir nepajautė, kad režisierė šio pasaulio nesiūlo mums kaip labai geros ir priimtinos alternatyvos egzistuojančiai netobulai santvarkai. Nors tai akivaizdu ir dėl komiško vaizdavimo, viso to perdėto entuziazmo, dialogų lėkštumo („Prezidente, gal galima klausimą? Kokia jūsų šypsenos žavingumo paslaptis?“) ir – ypatingai – iš to, kaip Barbie vakare atsisveikina su Kenu: ta scena demaskuoja Barbie visuomenėje galiojančią didžiulę ir skaudžią nelygybę.

Keno pasišventimas, nesavanaudiškas ramus laukimas ir susitaikymas su bet kokiu Barbie sprendimu, yra ta meilė, apie kokią mes būname išmokytos svajoti labai jauname amžiuje, ir kokia įprastai kinematografe ir literatūroje būna apdovanojama romantinio objekto praregėjimu ir karštu atsaku. Šis herojus bus apdovanotas kitkuo – asmenybiniu augimu ir kitos savo paskirties nei princo ant balto žirgo  atradimu.

Barbie ir Kenas – mergaitės ir berniuko prototipai, kurie išgyvena tą lūžį, kai iš iliuzijų peržengia į labiau realistišką savo aplinkos suvokimą, ir to katalizatoriumi tampa nematoma gija su jų likimais susietas žmogus, motina – Glorija.

Kad Barbie išgyvena savivokos lūžį, paaiškėja iš pėdų. PĖDOS yra pagrindinė jos kūno dalis ir neveltui būtent jas – dailiai pasistiebusias – mes ekrane pamatome pirmiausia. Kai jos nusileidžia ant žemės – Barbie pasijunta netobula. Ir ačiū Gretai, kad tai yra pėdos: ne liemuo, ne plaukai, ne veidas, ne rankų nagai, pečiai, klubai ar antakiai, o būtent pėdos, dėl kurių grožio ar grožio stokos moterys turi mažiausiai kompleksų ir kažkokie pėdų pakitimai – visiškai nejautri ir nekabinanti mūsų savivertės priemonė parodyti Barbie prarandant savo tobulumą. Toliau Keistoji Barbie teikia protagonistei pasirinkimą (visai kaip „Matricoje“) tarp dviejų avalynės rūšių – aukštakulnio klasinio rožinio batelio ir Birkenstock šlepetės. O finalinėje scenoje ant Margot Robbie pėdų mes matome jos lėliškojo prado ir žmogiškojo kelio pasirinkimo samplaiką, parodomą vėlgi per apavą – švelniai rožinės spalvos Birkenstock basutes.

Toks dėmesingumas detalėms, pasakojimas per drabužių, spalvų, aksesuarų detales išlaikomas per visą filmą. Barbie stilius evoliucionuoja kartu su jos savijauta: kai viskas yra top tobula, ji yra visa rožinė, netobuląją dieną praleidžia dėvėdama mėlynus drabužius, lužio taške – tai dryžuotas rožinis-mėtinis kostiumėlis, kuris per jos išgyvenamą krizę iš maksimaliai elegantiško pavirsta sujauktu… Ir kai ji pasirengusi tapti žmogumi – mes apie tai sužinome iš geltonos suknelės, proporcingų aksesuarų ir natūralios, kasdienės šukuosenos.

Priešinga linkme keičiasi Sashos apranga: iš tamsių, gatvės mados įkvėptų drabužių, ji persivelka į ryškesnius, jaunatviškus… Sasha ir jos trys draugės, kaip įžvalgiai atspėjo visa regintys internautai, atitinka Bratz pagrindinių personažų ketvertą. Nedėkok, MGA, nedėkok. Sashos monologas, suverčiantis Barbie visus kada nors jos atžvilgiu skambėjusius kaltinimus apie nerealistiškas kūno proporcijas, vartotojiškumą ir visišką neefektyvumą siekyje suteikti mergaitėms galios, yra iš tikro įžanga į vėliau skambėsiantį Glorijos monologą. Sasha meta Barbie į veidą jos negalėjimą patenkinti absoliučiai visų, jos galių pakeisti pasaulį ribotumą, jos pastangų bergždumą. Glorija iš esmės pratęsia ir guodžia, kad kiekviena moteris gyvenime susiduria su prieštaringais reikalavimais, kurių niekas negali atitikti, NETGI Barbie. Sutverta būti tobula, koncentruojanti savyje grožį, profesinę sėkmę, įdomų laisvalaikį, didelę šeimą, daugybę draugų, materialinę gerovę ir gerą skonį, ji negali patenkinti visų. Kaip ir moteris.

Man ši linija pasirodė pernelyg akivaizdi – Glorijos monologas yra labai jau proziškai ir tiesiogiai išreiškiantis feminizmo iškeliamą problematiką. Tačiau citatų gausa ir labai energingas atsakas į šį monologą soc. medijose, manyčiau, yra įrodymas, kad daugybei moterų reikėjo tai išgirsti iš kino ekrano.

Apie vyrus skaudinančius ir žalojančius stereotipus Gerwig kalba, mano manymu, kur kas įdomiau ir subtiliau, nors taip pat labai aiškiai, (bet, matyt, nepakankamai aiškiai, mat daugybės vyrų ir moterų Keno linija suprasta kažkaip negatyviai – vėlgi, įspūdis iš atsiliepimų bei komentarų).

Kenas iš pradžių yra labai tyras, naivus, simpatiškas personažas, kuris pasirengęs net susižaloti, kad tik Barbie į jį pažiūrėtų ir pakviestų į savo vakarėlį, konkuruoja su kitais Kenais. Meilė yra jo varovas, ir jis atsiduria Barbie corvette tam, kad būtų šalia sudėtingą akimirką (o jeigu atidžiai žiūrime, tai suprantame, kad ir tam, kad įrodytų kitiems Kenams, kad gali laimėti merginą). Tikrame pasaulyje jis pamato, kad realybė yra kitokia nei Barbielendas…

Barbie ir Kenas skirtingai reaguoja į tikrąjį pasaulį. Barbie iškart jaučiasi užpulta, perpranta, kokios prigimties yra į ją nukreipti žvilgsniai ir aiškiai rėžia, kad neturi genitalijų. Tai skamba lyg prastas komedijinis pokštas (juk lėlės iš tiesų neturi jų – vaje, kaip juokinga), bet kartu tai yra koncentruotas kaltinimas visuomenei, kuri su pavieniais žmonėmis elgiasi tam tikru būdu priklausomai nuo lyties ir traktuoja ryškiau atrodančiuosius kaip seksualinius objektus net visai ne erotiškoje situacijoje. Kenas, priešingai, nuo pirmų akimirkų pajunta, kad šis pasaulis žvelgia į jį teigiamai, ir vien todėl, kad yra vyras, jis turi galimybių.

Tikrasis pasaulis pavaizduotas bauginančiai tikroviškai. Taip, pusė interneto spiegė, kad lyčių nelygybė esanti kur kas švelnesnė negu pavaizduota, tačiau – nors Kenas ir sutinka moterį-daktarę, nors jis ir susiduria su kliūtimis gauti darbą, neturėdamas tam išsilavinimo bei įgūdžių – jis labai pagrįstai padaro išvadas, kad pasaulis yra valdomas vyrų. Jie su Barbie pažvelgė į jį lyg ateiviai, visiškai švariu žvilgsniu. Jie nežino, kaip buvo, kokį kelią visuomenė nuėjo, jie nežino, kad yra juk moterų vadovių šen bei ten, jie žvelgia tiesiog į aplinką, ir joje konstatuoja vyrišką dominavimą.

Dar pusė interneto spiegė, kad patriarchatas pavaizduotas neobjektyviai karikatūriškai. Akhem, šiaip patriachalinis Barbielendas pavaizduotas netgi oriau nei toks pat infantilus ir karikatūrinis matriarchališkasis – ar žiūrovas dar moka šyptelėti savo vidiniam vaikui, ar jau Gerwig bedė taip taikliai, kad net skauda? Visuomenė Kenlende gyvena panašioje monotoniškoje euforijoje, kaip ir prieš tai, visos Barbie laimingos, praradusios savastį, savo tikslus, asmenybes ir mėgstamas veiklas, ir labai aiškiai parodo, kodėl tikrajame pasaulyje daugybė moterų sutinka su antraeiliu vaidmeniu: moters antraeiliame vaidmenyje neslegia atsakomybė. Ji neturi pareigų, išskyrus tas, kurias jai lengva įgyvendinti: būti gražia ir būti šalia Keno. Kenas akimirkai mano pasiekęs tai, ko troško, bet galia atsineša nemalonų šalutinį poveikį: jo Barbie jo sukurtoje utopijoje yra nelaiminga. „Koks tai jausmas, Barbie?“ – neatsakyta meilė smogia kerštu.

 Ir tuomet jis šoka ir dainuoja. Ir atskleidžia kitus asmenybės brendimo aspektus negu Barbie. Barbie pereina per suvokimą, kad jai keliami reikalavimai neturi apibrėžti jos ir jos gyvenimo. Ji ateina link suvokimo, kad turi pasirinkimą ir neprivalo kažką pateisinti, atlikti kažkieno jai primestą vaidmenį. Kenas išgyvena tapatybinę dramą per atsiskyrimą nuo Barbie. Pripažinimo troškimas, paleidimas vieno vienintelio savo įsivaizduojamo vaidmens, susitapatinimo su romantinio partnerio palankumo siekiu peržengimas – tai tokios svarbios žmogiško brendimo fazės, kurias, manau, visi pereiname idealiu atveju paauglystės laikotarpiu, realybėje dažnai užtrunkame ilgiau. Šiaip ar taip, tas pats kinematografas daugybę dešimtmečių maitino mus iliuzija, kad pagrindinė pilnatvės sąlyga yra vyro ir moters meilė. Kenas užauga iki Kenough ir griauna tą iliuziją, teikdamas prasmingo gyvenimo viltį visiems, kieno Barbie jų nepamilo.

Kas vadino Keno personažą išsityčiojimu iš vyrų – turbūt, nepastebėjo, kad Barbie personažas taip pat pereina per daugybę vaikiškų momentų ir kalba daug naivių dalykų – kas nenuostabu, nes abu jie turi gyvenimo patirtį iš vaikų žaidimų. Ir dar jie nepastebėjo Alano.

Alanas – adekvatus vyriškas personažas, kuriam nepatinka Kenlendas, kuris lengvai pritaptų tikrajame pasaulyje, jeigu tenai pabėgtų (mat istorijoj būta atvejų), gali ištaškyti tuziną Kenų, kai reikia, bet šiaip visai nėra mačo. Kažkodėl berniukiškoji auditorijos dalis nesitapatino su Alanu, o tapatinosi su Kenu ir pyko, kad Kenas negavo nieko daugiau nei „Kenough“.

Ploju atsistojusi „Mattel“, kuri leido save pavaizduoti kaip kapitalistinio blogio imperiją ir leido savo adresu paleisti šitiek gerų juokelių. Geriausias, mano manymu, tai CEO reakcija į „Mojo Dojo Casa House“ pardavimų sėkmę: „Tu manai, mes viską darome dėl pinigų? Mes rūpinamės dėl mažų mergaičių!“ Kaip miela, Mattel, kaip miela.

Ir, aišku, fantastiškai išskleista Barbie ir Ruth Handler linija, pradedant jų susilietimu pirštai, perduodant arbatos puodelį, atkartojant Mikelandželo „Adomo sutvėrimo“ rankų susilietimo gestą (Handler Barbie atžvilgiu yra Kūrėja), baigiant jų puikiais dialogais, įpinančiais tiek Handler biografinių detalių, tiek filosofinės išminties.

Barbie galutinis pasirinkimas tapti žmogumi motyvuotas tik jos vidine branda. Tikras pasaulis jai nepateikė nieko, kam ji negalėtų atsispirti: tai nėra meilė tikram vyrui, kaip „Enchanted“, tai nėra dora ir noras padėti tėvui, kaip „Pinocchio“, tai nėra išsivadavimas iš nelaisvės, kaip „The Truman Show“… Tiesiog ji praauga Barbielendą, prisipildo pernelyg komplikuotų minčių ir alkio, kurio plastikiniai skrebučiai, sinchroniškai iškrentantys vienu metu iš visų Barbie skrudintuvų, jau nebenumalšina.

Man buvo netikėta, kokią audrą diskusijų sukėlė toks aiškus, lengvas lyriškas filmas, konstatuojantis mūsų visuomenės labai gerai pažįstamas, pergvildentas problemas. Reklamos kiekis ar Barbie ikoniškumas nėra pakankami argumentai: pvz, Super Mario filmas taip pat buvo labai intensyviai reklamuotas, o personažas yra dar labiau ikoniškas, tačiau diskusijos pasiliko fanų rateliuose, nepersirisdamos į bendrąjį srautą. „Barbie“ mus visus perkėlė atgal į smėlio dėžę, į „mergaitės prieš berniukus“ akistatą ir skaudžiai priminė, kad nors dar 1965 m. buvo sukurta Barbie astronautė, o 1991 – Prezidentė (baltaodė ir juodaodė versijos), dominavimo svertai slenka labai, labai lėtai, ir mes vis dar neturime sprendimo, kaip įgyvendinti pokytį ir kokio iš tiesų jo mums reikia.

Mano Barbie palaiko Ukrainą

Barbie yra, žinoma, aktyvistė: atvira LGBT teisių gynėja, feministė, pasisakanti už įvairovę, inkliuzyvumą ir netgi inicijuojanti ekologiškus sprendimus, tačiau ji tyli didžiųjų pasaulio sukrėtimų metu. Jos vaidmuo – paguosti, palaikyti viltį ir dovanoti gerą emociją vaikams, nepriklausomai nuo to, kokius politinius sprendimus priima jų šalių vadovybės. Vis dėlto Mattel kovo pradžioje atsitraukė iš karą prieš Ukrainą vykdančios teroristinės valstybės, ir tai yra svarbus, sveikintinas žingsnis. (Sklando gandas, jog tam tikros įtakos turėjo Europos žaislų distributoriai, įskaitant Lietuvos). Vaikai, žinoma, yra verti geriausių žaislų, kur jie bebūtų, bet kad žaislas, nešantis šitiek pozityvių idėjų ir brangių sentimentų, finansuotų karą – šito neturi vykti.

Nors oficialiai Mattel nesukūrė jokio susijusio su aktualijomis gesto per pastaruosius mėnesius, to ėmėsi patys kolekcininkai. Mėlynos palaidinės ir geltoni sijonai, miniatiūrinės vėliavėlės, vyšyvankos ir gėlių vainikai su plėvesuojančiomis juostomis, tautiniai kostiumai ir visokios variacijos papuošė suaugusių kolekcininkų rankdarbių virtinas. Ir štai, aš irgi įsiliejau į jų gretas.

1997 metų Sparkle Beach Barbie nusipirkau Vintede už 7€ (neadekvačiai brangu šiaip pagal būklę), tikėdamasi, kad jos kūnas tiks mano pirmosios Mattel gražuolės restauracijai. Netiko. Buvo dažyta kažkokiais violetiniais dažais, kanekalono plaukai (šiaip originaliai labai efektingi) – nušiurę, sudžiuvę, pusės jų trūko… Negi taip paliksi? Suvėriau jai biscotti spalvos nailono plaukus, pridariau papildomų skylučių, kad sukurčiau perskyrimą… Susapnavau, kad ji turi būti trumpaplaukė, mat jei gimei blondinė su garbanomis, kone siekiančiomis kelius, norėdama pokyčio, turi tapti tamsi trumpaplaukė. Be to, kirpimas ir kare formavimas – kiek įdomesnis iššūkis. Paklijavau kaklą, kremu nuo aknės pašalinau tamsią dėmę nuo žando. Ji atgimė ir prašėsi įdomaus įvaizdžio.

O buvo tuomet vasaris. Pavasaris artyn, dienos ilgyn, graži lėlė rankose. Sumaniau jai tokią kokteilinę suknelę, pradėjau siūti, krapšytis, pripirkau karoliukų… Ir tuomet prasidėjo karas.

Lėlininkystė yra džiugus užsiėmimas. Negalima siūti kokteilinių suknelių, kai rusai eina žudyti ukrainiečių, kai kažkokie cholopai, mužikai kankina taikius žmones ir griauna viską, ko nesugeba pavogti. Mačiau kolekcininkų grupėse ukrainiečius, kurie prisipažindavo apleidę hobį ir negalintys galvoti apie lėles. Mačiau jiems reiškiamą palaikymą ir temines dioramas su mėlynai geltonais motyvais. Mačiau pasyvią agresiją, kuomet „be politikos” publikuojama kadaise Roberto Besto sukurta kolekcija rusų mados motyvais, ir beveik aktyvią – kai kokia maša-auksarankė suplasnodavo rankomis „ak, užjaučiu, pas jus karas, aš irgi neturiu ūpo siūti”, ir tuoj iškloja tuzino naujų gaminių galeriją. Tame fone tebebandžiau dygsniuoti tą kokteilinę suknelę, įsivaizduodama, kad gal mano Barbie rengia kokį Ukrainos palaikymo ir aukų rinkimo vakarėlį, bet siūlai trūkinėjo, čia detalės mastelį nepataikiau, vienur prairo, kitur prairo. Galiausiai, lūžo užtrauktukas, ir mečiau. Nes velniop tą vakarėlį: negalima apsimesti su vyno taure pirmos klasės salone, kad padedi žmonijai.

Ir tuomet aš įkišau ranką į maišą su audinių skiautelėm ir ištraukiau, nežiūrėdama… žydrą medžiagą su aukso siuvinėjimais… Pamaniau „Slava Ukraini! Aš pasiūsiu jai kostiumą su kelnėmis, nes kelnės yra narsos drabužis (Jeanne d’Ark vilkėjo kelnėmis, dėl ko ir buvo nuteista). Ji turės švarką – diplomatijos rūbą – platų, didintą, mat ji nebus pasitempusi ir įsitempusi, ji bus solidi, bet laisva, kontroliuojanti padėtį, pasitikinti savimi ir autoritetinga. Tokia ji įžengs į Europos Sąjungą – lygiavertė, graži ir švenčianti.”

Manau, ji puiki. Palikau jai originalią bižuteriją, kelnes pasiuvau su tikromis funkcionuojančiomis kišenėmis. Palaidinė, užsegama spaudėmis, gal jau perdėm laisvo stiliaus, bet nevaržo jos po švarku – plačiu puošniu švarku su pamušalu, kurį lygindama vis būgštavau, kad tuoj išlydysiu tą kietoką sintetinę medžiagą (to negalėjau sau leisti, nes turėtos skiautelės vos vos užteko vienai komplekto versijai). Sukūriau jai netgi dėžutę, Lena padėjo pamaketuoti ir atspausdino lipdukus. Ir štai – dar vienas mano kuklus OOAK (one of a kind) darbelis, maža kūrybinė duoklė Ukrainai, ginančiai pasaulio sveiką protą ir sąžinę.

Lėlės – rimtas reikalas

Barbie President 2012

Pasakiau, ir niekas nepatikėjo. Net tarp mažamečių mergaičių tėvų konstruktoriai ir karoliukų vėrimo rinkiniai turi aukštesnį, naudingesnių žaislų statusą negu lėlės, jau nekalbant apie žaislų ne(be)perkančius suaugusius. „Mergaičių žaidimai”, „tik su lėlėm žaisti” – tariama lengvu liežuviu, tarytum lėlė tebūtų neišvengiamas vaikystės simptomas, kaip „ožiukai” ar nevalgumas, kuriuos dera skubiai išaugti. Nenuvertinkite jos didenybės lėlės. Nuo skudurinių Onučių iki princesių Elzos ir Anos šis žaislas nugyveno tūkstantmečių istoriją. Žaislai-personažai suteikia tai, ko negali kiti: savo neįkyrią ir ištikimą draugystę, galimybę persikūnyti, vaidinti, išgyventi daugybę gyvenimiškų ir pasakinių situacijų, kokių negali pasiūlyti konstruktorius (turintis savų privalumų, be abejo), ir netgi knyga, kurioje istorija yra jau parašyta. Lėlė nėra nepakeičiama – jos funkcijas lengvai gali perimti personifikuoti daiktai ar vaizduotė. Bet jeigu jau ji įžengia į namus ir kam nors juose rūpi – įdėmiai įsižiūrėkite į ją, nes kuo labiau ji patinka, tuo mažiau ji yra „tik lėlė”.

Lėlė yra media. Kurdami jos išvaizdą, pasirinkdami medžiagas ir aksesuarus, suaugę siunčia žinutę, daugybę žinučių mergaitei, kuri su ja bendraus.

Mano geriausiai pažįstama lėlė, aplink kurią daugiausia ir suksis šio tinklaraščio istorijos, yra vardu Barbie. Jokia lėlė ir joks žaislas apskritai nėra pridaręs tiek triukšmo, kaip ji. Kai ji susirado pirmą darbą, pasidarė tatuiruotę, išsiskyrė su vaikinu, kai jos geriausia draugė pastojo, kai ji kandidatavo Prezidento rinkimuose – pasaulis aptarinėjo tai pirmuose laikraščių puslapiuose. Ir ne todėl, kad pasaulis būtų pilnas paranojikų, nesuprantančių, kad tai „tik lėlė”. Kai ji tik pasirodė 1959-ais metais, ji atnešė naują lėlės konceptą. Tai buvo lėlė-suaugusioji. Ne kūdikis pasupavimui, ne draugė-mergaitė, o suaugusioji, atliepianti mergaitės poreikį svajoti apie savo ateitį. Iki tol popierinės lėlės jau išpildydavo tą funkciją. Vaikus primenančios lėlės taip pat žaidimuose seniai būdavo paverčiamos mamomis, globojančiomis mažesnes lėles. Tad Barbie, iš esmės, atėjo, kad patenkintų jau egzistavusį poreikį, kuris vis neslopsta. Kasmet Mattel skelbia apie drastiškai krentančius Barbie pardavimus, bet jie kaip nenukrenta – taip nenukrenta, ir toliau kas 3 sekundes kur nors pasaulyje nuperkama Barbie.

Barbie Astronaut 2013, Barbie Computer Engineer 2010, Barbie Game Developer 2016

Kadangi ji yra svajonių apie ateitį įrankis, ji tiksliai transliuoja, ką suaugusieji norėtų matyti vaiko svajonėse. Štai kodėl ji taip aršiai puolama ir diskutuojama, kai pasidaro tatuiruotę arba priauga svorio. Yra tokia fantastiška organizacija „Amerikos motinos” (lietuvinu pavadinimą, kad jos manęs per monitoringą nesusektų). Mūsų supermamos svajose neregėjo tokios įspūdingos galios. Amerikos mamų lokomotyvas tiesiog užsmaugė Mattel, kad iš rinkos būtų pašalintos nuostabios kolekcinės vinilo lėlės, dėvinčios tik apatinį trikotažą. Jos buvo parduodamos už kainą, kokios įprastai nėra skiriamos žaislams, jų vargiai būdavo vaikų žaislų skyriuose… Bet galingoji organizacja pasiekė, kad pernelyg erotiškai aprėdytos lėlės būtų pašalintos iš prekybos. O kai 2000-ais metais pagaliau buvo išleista nėsčioji Midge, įsivaizduojate, kokius baubus vaizdavo įsiutusios moterys, sudarančios pagrindinę Mattel rožinio brendo klientūrą? Paauglių nėštumo skatinimą šiame žaisle įžvelgusios doruolės nesugebėjo išspirti Midge iš parduotuvių, tačiau išreikalavo ant jos bevardžio piršto užmauti žiedą – kad niekam nekiltų dingstis, kad 10 metų tuomet jau buvusi ištekėjusi už savo trijų vaikų tėvo Alano Midge, galėtų kokio nors kraupaus žaidimo metu mergaitės vaizduotėje būti vieniša mama!

Tokioms siaubo istorijoms galėčiau skirti atskirą įrašą (ir skirsiu), bet visa tai, kaip juokingai beatrodytų, nėra saujos isteriškų žmonių susireikšminimo rezultatas. Barbie iš tiesų yra galinga žiniasklaidos priemonė, turinti milijoninę mergaičių auditorją. Ir ji tikrai turi smarkiai pagalvoti, skelbdama bet kurią savo žinutę. Daugelis tų žinučių – pozityvios: draugystės, ištikimos monogaminės heteroseksualios meilės (bet ateis diena, kai pasirodys pirma lėlė, atvirai deklaruojanti homoseksualumą – Amerikos mamas ištiks smūgis), rasinės lygybės, turiningo laisvalaikio, karjeros ambicijų. Būta Mattel istorijoje ir rimtų „prašovimų” – daugiausia seksistinio pobūdžio žinučių, kaip antai „Teen Talk Barbie” – kalbanti lėlė, kurios frazių asortimentas  buvo sukoncentruotas ties drabužių, vakarėlių ir parduotuvių temomis, ar pirmos neįgalios lėlės Becky integracijos Barbie visatoje nesėkmė (buvo išleistas tik vienas namas, pro kurio duris galėjo pravažuoti vežimėlis, bet net ir jame liko apsčiai nesuderinamų su Becky poreikiais detalių).

Barbie nuolat atsiliepia į aktualijas, ir tai daro šį žaislą be proto įdomų ir informatyvų, atspindintį vertybes – tas vertybes, kurias palaiko dauguma. Į mažumas ji gali gręžtis tik itin atsargiai ir nuosaikiai, kadangi jos prigimtis to neleidžia: ji yra masinis produktas. Ji yra masinis produktas, perkamas po vienetą kas tris sekundes. Jei ji paskelbs ką nors ryškaus novatoriško – tiesiog liks nesuprasta ir praeis 10 sekundžių, minutė, valanda, kol bus nupirkta kita lėlė. Kol ji išlaiko lyderės statusą – tol jos istorija yra pasakojimas apie tai, kuo suaugę norėtų įkvėpti tikėti mažas mergaites ir kaip visuomenė mato moterį.

Todėl, ponai, lėlės yra visiškai rimtas reikalas. Kai kurios iš jų praleidžia su vaikais daugiau laiko negu tėvai. Jūs neįsivaizduojate, ką jos gali.