Barbie yra, žinoma, aktyvistė: atvira LGBT teisių gynėja, feministė, pasisakanti už įvairovę, inkliuzyvumą ir netgi inicijuojanti ekologiškus sprendimus, tačiau ji tyli didžiųjų pasaulio sukrėtimų metu. Jos vaidmuo – paguosti, palaikyti viltį ir dovanoti gerą emociją vaikams, nepriklausomai nuo to, kokius politinius sprendimus priima jų šalių vadovybės. Vis dėlto Mattel kovo pradžioje atsitraukė iš karą prieš Ukrainą vykdančios teroristinės valstybės, ir tai yra svarbus, sveikintinas žingsnis. (Sklando gandas, jog tam tikros įtakos turėjo Europos žaislų distributoriai, įskaitant Lietuvos). Vaikai, žinoma, yra verti geriausių žaislų, kur jie bebūtų, bet kad žaislas, nešantis šitiek pozityvių idėjų ir brangių sentimentų, finansuotų karą – šito neturi vykti.

Nors oficialiai Mattel nesukūrė jokio susijusio su aktualijomis gesto per pastaruosius mėnesius, to ėmėsi patys kolekcininkai. Mėlynos palaidinės ir geltoni sijonai, miniatiūrinės vėliavėlės, vyšyvankos ir gėlių vainikai su plėvesuojančiomis juostomis, tautiniai kostiumai ir visokios variacijos papuošė suaugusių kolekcininkų rankdarbių virtinas. Ir štai, aš irgi įsiliejau į jų gretas.

1997 metų Sparkle Beach Barbie nusipirkau Vintede už 7€ (neadekvačiai brangu šiaip pagal būklę), tikėdamasi, kad jos kūnas tiks mano pirmosios Mattel gražuolės restauracijai. Netiko. Buvo dažyta kažkokiais violetiniais dažais, kanekalono plaukai (šiaip originaliai labai efektingi) – nušiurę, sudžiuvę, pusės jų trūko… Negi taip paliksi? Suvėriau jai biscotti spalvos nailono plaukus, pridariau papildomų skylučių, kad sukurčiau perskyrimą… Susapnavau, kad ji turi būti trumpaplaukė, mat jei gimei blondinė su garbanomis, kone siekiančiomis kelius, norėdama pokyčio, turi tapti tamsi trumpaplaukė. Be to, kirpimas ir kare formavimas – kiek įdomesnis iššūkis. Paklijavau kaklą, kremu nuo aknės pašalinau tamsią dėmę nuo žando. Ji atgimė ir prašėsi įdomaus įvaizdžio.

O buvo tuomet vasaris. Pavasaris artyn, dienos ilgyn, graži lėlė rankose. Sumaniau jai tokią kokteilinę suknelę, pradėjau siūti, krapšytis, pripirkau karoliukų… Ir tuomet prasidėjo karas.

Lėlininkystė yra džiugus užsiėmimas. Negalima siūti kokteilinių suknelių, kai rusai eina žudyti ukrainiečių, kai kažkokie cholopai, mužikai kankina taikius žmones ir griauna viską, ko nesugeba pavogti. Mačiau kolekcininkų grupėse ukrainiečius, kurie prisipažindavo apleidę hobį ir negalintys galvoti apie lėles. Mačiau jiems reiškiamą palaikymą ir temines dioramas su mėlynai geltonais motyvais. Mačiau pasyvią agresiją, kuomet “be politikos” publikuojama kadaise Roberto Besto sukurta kolekcija rusų mados motyvais, ir beveik aktyvią – kai kokia maša-auksarankė suplasnodavo rankomis “ak, užjaučiu, pas jus karas, aš irgi neturiu ūpo siūti”, ir tuoj iškloja tuzino naujų gaminių galeriją. Tame fone tebebandžiau dygsniuoti tą kokteilinę suknelę, įsivaizduodama, kad gal mano Barbie rengia kokį Ukrainos palaikymo ir aukų rinkimo vakarėlį, bet siūlai trūkinėjo, čia detalės mastelį nepataikiau, vienur prairo, kitur prairo. Galiausiai, lūžo užtrauktukas, ir mečiau. Nes velniop tą vakarėlį: negalima apsimesti su vyno taure pirmos klasės salone, kad padedi žmonijai.

Ir tuomet aš įkišau ranką į maišą su audinių skiautelėm ir ištraukiau, nežiūrėdama… žydrą medžiagą su aukso siuvinėjimais… Pamaniau “Slava Ukraini! Aš pasiūsiu jai kostiumą su kelnėmis, nes kelnės yra narsos drabužis (Jeanne d’Ark vilkėjo kelnėmis, dėl ko ir buvo nuteista). Ji turės švarką – diplomatijos rūbą – platų, didintą, mat ji nebus pasitempusi ir įsitempusi, ji bus solidi, bet laisva, kontroliuojanti padėtį, pasitikinti savimi ir autoritetinga. Tokia ji įžengs į Europos Sąjungą – lygiavertė, graži ir švenčianti.”

Manau, ji puiki. Palikau jai originalią bižuteriją, kelnes pasiuvau su tikromis funkcionuojančiomis kišenėmis. Palaidinė, užsegama spaudėmis, gal jau perdėm laisvo stiliaus, bet nevaržo jos po švarku – plačiu puošniu švarku su pamušalu, kurį lygindama vis būgštavau, kad tuoj išlydysiu tą kietoką sintetinę medžiagą (to negalėjau sau leisti, nes turėtos skiautelės vos vos užteko vienai komplekto versijai). Sukūriau jai netgi dėžutę, Lena padėjo pamaketuoti ir atspausdino lipdukus. Ir štai – dar vienas mano kuklus OOAK (one of a kind) darbelis, maža kūrybinė duoklė Ukrainai, ginančiai pasaulio sveiką protą ir sąžinę.

Leave a Reply

Your email address will not be published.