Dar buvo likę kažkas švento: FUTBOLAS. Ji skirdo į kosmosą, kandidatavo Prezidento rinkimuose, atliko chirurgines operacijas ir vadovavo didžiulėms korporacijoms, tačiau šio berniukų klubo pagarbiai nelankė iki pat XX a. pabaigos. Kodėl – sunku pasakyti: galbūt, tausojo save ir kaupėsi žingsniams į programavimo, kino režisūros, chemijos sferas, nenorėdama būti linksniuojama debatuose, kokios sporto rūšys kokiai lyčiai prideramos. Bet kai būni sutverta perfekcijai ir lyderystei visose srityse – nuo lemties nepabėgsi…

Pirmieji spardyti kamuolį Barbie šeimoje pradėjo jos mažieji sesutė ir broliukas – dvyniai Stacie ir Toddas: 1992 m. abu pasirodė “Party’n’Play” rinkinukuose, į kuriuos, greta vakarėlio drabužiais aprengtos lėlės, įėjo po sportinį kostiumėlį ir futbolo kamuolį. Šis aksesuaras buvo pateiktas kaip žaislų žaislas – nieko rimto ir nieko iš tiesų apie futbolą: juk toje vietoje galėjo būti  kitas kamuolys, riedlentė, paspirtukas – bet koks lakstymo kieme linksmiklis. 1994 m. Kenas įsigijo kamuolį ir sportinį kostiumą… Barbie akimoju (1995) pasisiuvo sau labai panašų! Ir… atrodo, “užsikabino” beigi ėmė rimtai ruoštis moterų futbolo pasaulio čempionatui. 1999 jis vyko JAV, tad nieko nuostabaus, kad 1998-1999 buvo išleista didelė lėlių-futbolininkių serija: Barbie, Christie, Kira, Teresa su moterų futbolo žvaigždžių nuotraukomis ant pakuočių, Milano ir Inter ekskliuzyvinės lėlės, Kelly ir Tommy proginis leidinys Švedijos komandos uniformomis. Greta buvo leidžiami paprasti futbolo uniformas primenančių rūbelių rinkinukai su kamuoliais, idant staiga šalį apėmusi moterų futbolo karštinė nepraeitų be suvenyro kiekvienos lėlės garderobe.

Šis futbolininkių pliūpsnis buvo nuostabus, bet sutelktas apie išimtinai moteriškąją šio sporto atmainą, susietas su konkrečiu FIFA renginiu ir virtęs tokiu gražiu saliutavimu sporto moterims, ir tiek. Kitą JAV surengtą moterų futbolo čempionatą 2003 m. Barbie grakščiai prašoko su pomponais ir beveik 10 metų nelietė kamuolio.

Tuo metu ji įžengė į naują savęs ieškojimų ir iššūkių fazę su “I Can Be…” serija, kurios dėka ėmėsi naujų ir primirštų senų labai atsakingų ir įdomių vaidmenų. Tad 2008-aisiais ji vėl vilkosi stilizuotą uniformą ir tapo nei daug, nei mažai – futbolo trenerė! Titulo skambumą kiek praskiedžia ta aplinkybė, jog trenerės auklėtinės – dvi toje pačioje dėžutėje apsigyvenusios mažos mergaitės, kurių viena – Barbie sesuo Kelly. t. y., visa tai vėl apie jau seniai įvaldytą pedagoginę Barbie meistrystę, jos gebėjimą bendrauti su vaikais, motyvuoti, bet šis Mattel opusas ir vėl nieko nekalba apie didįjį sportą – nebent kaip apie tolimos ateities svajonę.

2012 – viskas tampa rimta! Barbie – futbolo čempionė, turinti lankstų sportišką kūną, plastikinį trofėją ir savo numerį – 59.

2014 – įkvėpta pasisekimo, Barbie išlieka žaidime: su ryškiu savo firminės spalvos kamuoliu ir kiek vėliau – su baltu.

2016! Užgniaužkite kvapą… Pasitempkite. Štai ji – futbolo dievybė: ne moterų futbolo, ne vaikų kamuolio spardymo kieme, o futbolo kaipo tokio – gražiausias sportų sportas gryniausiąja forma apdainuotas šioje iškalbingoje plastiko skulptūroje! Tiesa, ji masinio tiražo, bet tai jos didybės nesumenkina, o atvirkščiai – daro jos manifestą skambų ir įtaigų.

Kaip matote, ji yra nuosekli pasekmė visų futbolo lėlių, sukurtų iki jos. Tiksliau, ji yra suma visų iki šiol pasirodžiusių [šios linijos] plastikinių futbolininkių paveikiausių ženklų (tikroviška uiforma, natūralių spalvų kamuolys, pastovus žaidėjo numeris – 59, turi baltaodės ir afroamerikietės tapatybes ir t.t.) bei atsineša vieną naujovę, kuri iki jos apskritai tebuvo pristatyta 4 lėlių tais pačiais metais. Tai naujas, superlankstus made-to-move kūnas su 22 jungtimis, skelbiantis lėlių pasaulyje iki tol nesyk iškildavusią, bet niekada dar nepateiktą tokiu ištobulintu būdu idėją, kad moteris yra aktyvas, jėga, judesys.

Bravo, bravo, Mattel, šis kūnas vertas karštų ovacijų, bet korporacija nebūtų savimi, jeigu greta su pažangia idėja neįpakuotų ir konservatyviosios: ant dėžutės yra parašyta “made-to-move” – “sutverta judėti”, o žemiau smulkesniu šriftu pridėta išdavystė – “the ultimate posable Barbie doll” – “geriausiai pozuojanti lėlė Barbie”. Marketingo tikslais, vardan to, kad neatsisakytų lėlių pasaulyje įprasto ir atpažįstamo apibūdinimo “poseable”, jie primeta pasyvų pozuotojos su kamuoliu vaidmenį vienam nuostabiausių savo kūrinių. Bet nesibarkim. Juk galutinis tikslas – kad ji patektų vaikui į rankas, o ten jau nebesvarbu, ko prirašyta ant pakuotės, svarbu, ką sako pati lėlė…

Plaukai. Jie smarkiai neįdomūs, ir abiejų versijų – afroamerikietiškosios ir baltaodės – visiškai vienodi, išskyrus spalvą. Ir tai imponuoja, tai – tikroviška: kiek man Google’as rodo futbolininkių – visos ilgais plaukais, surištais į arklio uodegą. Panašu, kad populiaresnis rišimo būdas – aukštai, bet Barbie renkasi dar paprastesnį, meilų žemos arklio uodegos variantą ir juodą lankelį: stadionas – ne podiumas, svarbu, kad plaukai nekliudytų.

Galva. 2013 Millie – įgrįsusi kolekcininkams iki gyvo kaulo, bet šiuo metu tai yra dominuojanti galva, tad mauti ją ant futbolininkės kūno yra gera mintis. Ji neturi makiažo, piešimas standartinis – šiek tiek animaciškas, grynų tikslių linijų, vos keleto spalvų. Viso to nevertina daugelis kolekcininkų, bet aš toliau žaviuosi ryškių vaidmenų išraiška per tipines lėles.

Kūnas. Taip, 22 jungtys – tai rimta, šio kūno judesių amplitudė didžiulė – didesnė ne tik nei bet kurios anksčiau sukurtos Barbie, bet ir kitų mados lėlyčių – Liv ar Monster High… Man rodos, ji pranoksta lankstumu netgi berniukams adresuojamas “veiksmo figūrėles”. Kūno proporcijos – taip pat naujos: siauri pečiai ir siaura krūtinės ląsta, plonos blauzdos ir ypač smulkios pėdos kuria beveik petite įspūdį, nors ūgis išlaikytas originalus. Kai kurie kolekcininkai (ir vaikai) nemėgsta matomų jungčių ir laiko jas trūkumu. Na, norint lankstaus kūno be matomų jungčių reikėtų žaisti su Phicen, kurios be galo gražios ir anatomiškai labai artimos žmogui, tik jų silikono lipnumas ir netvarumas yra atsakymas į klausimą, kodėl panašių technologijų jungtims paslėpti nekuria Mattel. Man šie regimi šarnyrai patinka, ir vienintelis niuansas, kur norėtųsi palinkėti tobulėjimo, yra pėdos – jos pernelyg lengvai atsiduria nenatūralioj padėty, ant jų nepatogu mauti batelius… Tačiau naujasis judesių diapazonas ir atsiveriančios žaidimo galimybės yra tiesiog revoliuciniai!

Drabužiai. Paprasta dviejų dalių uniforma. Link apačios retėjantys balti dryžiai ir apykaklės imitacija yra atspausdinti ant audinio, kaip ir numeris “59” (atitinkantis Barbie gimimo metus), kuris yra ant marškinėlių ir ant šortų tik iš priekinės pusės (Barbie nuo neatmenamų laikų įtikėjusi, kad nugaros niekas nemato, kuo gerokai suerzina net ištikimiausią savo auditoriją). Komplektą vainikuoja ilgos geltonos su baltais ir rožiniais dryžiais kojinės. Visiškai tikslinga, atitinkanti lėlės vaidmenį apranga. Laikau ypač sėkmingu drąsų spalvų derinį – iškrentančios iš klasikinės gamos rėžiančio geltonumo kojinės tiesiog švyti stadione.

Aksesuarai. Įtikinami balti butsai rožine apdaila, tradicinių spalvų proporcingas lėlei kamuolys ir – ta-tam! – baltos blauzdų apsaugos. Jos gana neblogai laikosi ant kojų ir raiškiai sako, kad šita panelė smūgiuoja nesikuklindama ir verčia prakaituoti priešininkų komandos vartininką (pirmiausia, nuo streso). Rinkinyje nėra jokio medalio ar taurės – subtilus ženklas, kad sportas nevisuomet esąs apie apdovanojimus.

Žaisti ar nežaisti?

Bėda ta, kad vienos lėlės neužteks… Jeigu aš būčiau mergaitės mama, burčiau pradžiai bent trijų-keturių made-to-move kūnus turinčių lėlių komandą… Ir pagaminčiau 1:6 mastelio stadioną. Mano manymu, VISOS lėlės turi būti kaip ši – tiek personažo ir vaidmens ryškumu, tiek pagaminimo kokybe, dizainu ir funkcionalumu. Tai yra įkvėpiantis, įtaigus žaislas. Visų įmanomų čempionatų nugalėtoja, laiminti galimybę daryti tai, ką myli ir kuo tiki, kontroliuoti savo gyvenimą, kristi ir stotis, kvėpuoti pilnais plaučiais ir mėgautis savo jėga.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *