Šis įrašas – net ne įrašas, šiaip pasigyrimas ir pasipuikavimas keliais rankdarbiais. Bėda tik, kai visas pasaulis išmokęs fotografuoti ir pleškina telefonais estetikos, kompozicijos pojūčio paženklintus, aukštos kokybės įvairiausios tematikos vaizdus, aš vis dar muilinių eroje, ir mano rankose išmanieji kažkodėl fotografuoja visiškai neišmaniai. Bet tos pačios rankelės, nemokšiškai maigančios fotofunkcijos mygtuką, nesuvirpa, laikydamos adatą, tad štai nedidelis mano vakarinių pasismaginimų padarinių paradas…

Pūstą ilgą suknelę pasiuvau pagal seno žurnalo “Lola” iškarpas… Šiuos žurnalus pirkau paauglystėje (beprasmė investicija, anot tėvų) ir iš jų mokiausi siūti. Tiesa, iškarpos pritaikytos 1966 Barbie kūno proporcijoms, o draugės dukrelės lėlė, kuriai skyriau suknelę – 2015-ųjų (Barbie Splish Spalsh Pup), tad teko suimprovizuoti korseto linkius pačiai (sakyčiau, pavyko neįtikėtinai puikiai, pirmakartės sėkmė). Pridariau galybę klaidų: ir kraštai buvo nelygūs, ir sijono klostės – netvarkingos, o kiek kartų aš koregavau korsetą! Bet dovana savo vaidmenį atlieka, lėlė puošiasi, o viso proceso metu modeliu man padirbėjo Barbie gaisrininkė.

Ji yra gražus modelis, nors tarp kolekcininkų “Millie” veido lėlės vertinamos ne itin aukštai – vien dėl jų gausos. Bet apie įvairias lėlių galvas aš dar papasakosiu kuria proga, dabar gi aptariamos suknelės. Siūdama šią, buvau jau paveikta kolekcininkų forumo, kuris knibžda estetų, paverčiančių lėles miniatiūriniais žmogaus atkartojimais… Rūbams jie nenaudoja per didelių gėlių, “žmogiškojo” dydžio sagų ir netgi įprastų užtrauktukų. Viskas miniatiūriška. Taip ir mano šios suknelės puošyba susmulkėjo, vietoje originale siūlomų pūstų didžiulių rankovių prisiuvau mažyčius tiulio “sparnelius”, atsisakiau roželių, radau itin smulkių gėlyčių juostą… Jaučiuosi šaunuolė, nors sijono klostės visiškai suveltos į kakofoniją (ak, tas pirmas kartas), ir šiaip, galima smarkiai geriau, ką ir užsibrėžiau pasiekti kitą kartą…

Kitą kartą gavosi ne tai, kad “geriau”… Šį tą pavyko patobulinti (pvz, sijonų klostes!), bet korsetai vis niekaip nenorėjo formuotis tokie, kokie jie turėtų būti, užsegimai nestojo į vietas… Už tai sumanymu galiu didžiuotis: šešios suknelės dviejose. Dvi pamatinės suknelės, ant kurių maunamos dekoratyvinės viršutinės suknelės, ir jas… galima sukeisti vietomis. Šešios suknelės, paskaičiuokit! Principas – ne mano sugalvotas, modelius nusižiūrėjau vėlgi iš “Lolos”, bet ir vėl šį tą keičiau.

Šias sukneles (kartu su lėlėmis) dovanojau dviems nuostabioms mergaitėms, pažįstamos dukterims. bet turiu juk ir pati dukterėčių, ir viena – Barbie žaidimų amžiaus. Prisipirkusi gerokai per didelį kiekį to rožinio tiulio, aš ieškojau daugiau jo panaudojimo būdų, ir radau tokią nuostabią svetainę Doclo.ru. Puikus idėjų ir iškarpų resursas, o svarbiausia – iškarpos pritaikytos šiuolaikinėms lėlėms. Tiesa, man tai menkai tepadėjo, kadangi aš nutariau aprengti savo dukterėčios Barbie (mano pačios dovanotą), kuri yra vėlgi kitokio sudėjimo negu tinklaraščio autorės naudotos 2009-ųjų korpuso lėlės – Made-to-Move kompleksijos, itin lanksti ir labiau “berniukiškų” proporcijų. Atitinkamai, dariau mažesnes krūtinės dalies detales, platesnį liemenį, nors tikras šios suknelės iššūkis ir jos “vinis” – tai keturgubas sijonas! Tiulį susiuvau mulinė siūlais – ne itin vykęs sprendimas, bet išorėje jo nesimato, telieka subtilūs pasijonių krašteliai… Labai smagus darbelis, mielai imčiausi dar ko nors tokio.

Ir naujausias mano “projektas” – suknelė su kapišonu, kurią siuvau dėl to, jog mergaičių, gavusių iš manęs “šešių suknelių dviejose” lėlių duetą dovanų, mama atvežė man audinių atraižėlių dėžę! Ten daug visokiausio gėrio, tad nutariau paversti skudurėlius rūbeliais tiesiog atsitiktine tvarka, pradėdama nuo bet kurios atraižėlės, kurią nežiūrėdama ir nesirinkdama išsitrauksiu. Pakliuvo rožinis audinys leopardo raštu… Kičas kvadratu! Tarsi negana leopardo, jis dar ir rožinis! Panaršiusi Pintreste, radau žiauriai juokingą suknelę, kuri buvo ne tik rožinio leopardo spalvos, bet dar ir sportinio modelio (išeiginiai treningai?), su kailiuku ir kaspinėliu. Pamaniau, kad tai yra puikus ironiškas būdas išnaudoti kičinį raštą: ne maskuojant į kokią tai elegentiškesnę formą, kuri kurtų atsvarą raštui, o atvirkščiai – darant jį dar labiau rėkiantį, tokį persaldintą sexy “miau”. Aš tą suknelę tiesiog nukopijavau. Iškarpą vėl teko darytis pačiai, baze tapo šitos instrukcijos. Planuose buvo ir kailiukai, ir kaspinėlis, bet, priėjusi apatinio kraštelio užlenkimo etapą ir paskutinius primatavimus, pajutau, kad suknelė užbaigta. Nežinau, ar pavyko man ją sukurti ironišką, ar ji atrodo naiviai nuoširdžiai infantili, bet man po visų slystančių šilkų ir apgraibomis kerpamo tiulio buvo labai smagu sukurti žaismingesnį rūbelį. Planuose yra dar šis tas, nes… juk Kalėdos, reikia dovanų 🙂

1 comment on “Suknelės, suknelės…”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *